Gimtoji kalba dažnai laikoma neatskiriama mūsų tapatybės dalimi – ji yra tiltas į mūsų kultūrą, šeimą ir prisiminimus. Tačiau ar įmanoma pamiršti kalbą, kurią išmokome pirmiausia? Ar emigrantai, ilgus metus gyvenantys svetur, gali visiškai prarasti gimtosios kalbos įgūdžius? Kalbininkai šį reiškinį vadina „gimtosios kalbos erozija“ ir atskleidžia įdomius faktus apie tai, kas iš tiesų vyksta mūsų smegenyse.
Amžius – lemiamas veiksnys
Specialistai teigia, kad gimtosios kalbos pamiršimas yra įmanomas, tačiau tai labai priklauso nuo amžiaus, kada nustojate aktyviai ja kalbėti. Maži vaikai, ypač tie, kurie buvo įvaikinti užsienio šeimose, gali visiškai pamiršti savo pirmąją kalbą.
Įdomus tyrimas, paskelbtas žurnale „Cerebral Cortex“, analizavo Korėjoje gimusius vaikus, kuriuos įvaikino prancūzų šeimos, kai jiems buvo tarp 3 ir 8 metų. Sulaukę 30-ies, šie asmenys suprato korėjiečių kalbą ne geriau nei tie prancūzai, kurie niekada nebuvo su ja susidūrę.
Kritinis laikotarpis yra iki paauglystės. Jei persikraustote į kitą šalį būdamas suaugęs ar vyresnio amžiaus paauglys, visiškas gimtosios kalbos pamiršimas yra labai mažai tikėtinas.
Ką iš tiesų pamirštame?
Tyrimai rodo, kad net ir trumpi periodai be gimtosios kalbos gali paveikti mūsų žodyną. Studentas, semestro studijoms išvykęs į užsienį, grįžęs namo gali pastebėti, kad užtrunka ilgiau prisiminti tam tikrus posakius ar žodžius.
Tai nereiškia, kad visiškai pamiršote šiuos gimtosios kalbos žodžius. Jūsų smegenims tiesiog reikia daugiau laiko jiems surasti. Įsivaizduokite, kad jūsų smegenys turi peržiūrėti dviejų skirtingų žodynų kartoteką. Kai vėl visiškai pasinersite į gimtąją kalbą, šis procesas greitėja.
Gramatika išlieka ilgiau
Kalbos dalis, kuri yra atsparesnė pamiršimui nei žodynas, yra gramatika. 2023 metų tyrime, paskelbtame žurnale „The Language Learning Journal“, mokslininkai nustatė, kad ispanakalbiai, kurie anglų kalbą vartojo kaip antrąją kalbą, nepakeitė ispanų kalbos esamojo laiko vartojimo būdo net po daugiau nei 15 metų gyvenimo Jungtinėje Karalystėje.
Lietuvių kalboje matome panašų reiškinį. Pavyzdžiui, emigrantų vaikai dažnai išlaiko lietuvių kalbos linksnių sistemą, nors jų žodynas gali būti ribotas. Tai patvirtina teoriją, kad gramatinės struktūros yra giliau įsišaknijusios nei pavieniai žodžiai.
Kalbos atgaivinimas: paslėpti lobiai
Įdomu tai, kad panašus principas galioja ir antrajai kalbai, kurią esate pamiršę. Sąmoningai galime jausti, kad pamiršome viską, bet mūsų smegenys žino geriau.
Naujausi tyrimai rodo, kad net po 20 metų nesinaudojus antrąja kalba, reikalingos tik kelios savaitės intensyvaus mokymosi, kad būtų atgaivinta didžioji dalis to, ką manėme praradę.
Kalbos atgaivinimo procesas primena senų nuotraukų ryškinimą – iš pradžių jos atrodo išblukusios, bet po truputį atsiranda vis daugiau detalių.
Demencija ir kalbos sugrįžimas
Priešingai, žmonės, sergantys demencija ir mokantys kelias kalbas, gali pradėti painiotis tarp kalbų ir galiausiai grįžti prie gimtosios kalbos vartojimo. Šis reiškinys, vadinamas kalbos reversija, gali įvykti net po viso gyvenimo vartojant abi kalbas.
Lietuvoje atlikti stebėjimai rodo, kad Alzheimerio liga sergantys emigrantai, kurie dešimtmečius kalbėjo angliškai ar vokiškai, ligos progresavimo metu vis dažniau grįžta prie lietuvių kalbos – net jei iki tol ją vartojo minimaliai.
Praktiniai patarimai kalbos išsaugojimui
Norintiems išsaugoti gimtąją kalbą gyvenant užsienyje, kalbininkai rekomenduoja:
- Reguliariai skaityti knygas, žiūrėti filmus ar klausytis podkastų gimtąja kalba.
- Palaikyti ryšius su kitais gimtakalbiais.
- Vesti dienoraštį ar rašyti tekstus gimtąja kalba.
- Dalyvauti kalbos bendruomenės veiklose.
Kalba yra kaip raumenys – be praktikos ji silpsta, bet niekada visiškai neišnyksta. Net ir po dešimtmečių tylos, gimtosios kalbos melodija išlieka mūsų smegenyse.
Emigrantų vaikai, siekiantys išlaikyti tėvų kalbą, turėtų pradėti mokytis kuo anksčiau ir reguliariai ją vartoti šeimoje. Naujausi tyrimai rodo, kad dvikalbystė ne tik padeda išsaugoti kultūrinį identitetą, bet ir teigiamai veikia smegenų plastiškumą bei apsaugo nuo ankstyvų kognityvinių sutrikimų.
Nors visiško gimtosios kalbos pamiršimo rizika suaugusiesiems yra maža, kalbos kokybė ir sklandumas gali nukentėti be nuolatinės praktikos. Tačiau gera žinia ta, kad mūsų smegenys išsaugo kalbą giliau, nei mes patys manome – reikia tik tinkamo stimulo jai vėl atgaivinti.
