Į Vilniaus meno lauką iš aukso amžių perspektyvos „Vilniaus galerijų savaitgalyje“ nusprendusi pažvelgti festivalio kuratorė, menotyrininkė Indrė Urbelytė įsitikinusi, kad 700 metų jubiliejų švenčiantis miestas šiandien išgyvena vieną iš savo aukso amžių, o nepažinti Vilniaus kultūrinio gyvenimo klodai gali tapti įkvėpimu mūsų talpiam ir nenutrūkstančiam atminties bei vaizduotės tinklui.
Vilniaus galerijų savaitgalis šiais metais vyks jau aštuntą kartą. Neabejotinai kiekvienas savaitgalio kuratorius prideda savo ranką ir palieka savo atspaudą. Koks buvo tavo „Aukso amžių“ sumanymas?
Vilniaus galerijų savaitgalio kuratoriai keičiasi kasmet – toks ir sumanymas. Jei savaitgalio programą rengtų vienas ir tas pats žmogus, rezultatas būtų užkalkėjęs ir neįdomus. Strategija ir šablonas kasmet išlieka tie patys, tačiau būtent kuratorius į tradiciją pažvelgia kitaip. Man Galerijų savaitgalis nėra tradicinis renginys, tai pirmas kartas, kai kuruoju tokį didelį šiuolaikinio meno projektą. Esu menotyrininkė, domiuosi meno istorija, tyrinėju propagandinę XX amžiaus vidurio dailę ir dirbu muziejuje. Galerijų savaitgalis man atveria kitą veikimo lauką, kuriame ne tik bendrauju su gyvais, dažniausiai – jaunais menininkais, bet ir pati prisidedu kurdama šiandienos meno istoriją, kurią galbūt po šimto metų tyrinės kiti menotyrininkai. Tai – iššūkis.
Atėjusiai iš muziejinio lauko, man įdomus istorinio ir šiuolaikinio meno susiliejimas. Šiais metais jis – akivaizdus, Vilnius švenčia 700 jubiliejų, taigi Vilniaus galerijų savaitgalis turi kalbėti apie Vilniaus miestą ir jo laikotarpius. Dar vienas iššūkis – nesu vilnietė!
Vis dėlto „Aukso amžiai“ man pasirodė itin plati sąvoka, leidžianti pažvelgti į skirtingas meno parodas. Visai nesvarbu, kokią problematiką jos nagrinėtų, kūryba yra vaizduotė. Mūsų vaizduotė pateikia tam tikrą pasaulio modelį, maketą. „Aukso amžiai“ – talpi frazė. Rodos, apie nieką, bet kartu – apie viską, kas svarbu.
Auksas lyg ir parodo kryptį, tai amžius atlaikęs metalas, nors šiais laikais – ne toks ir madingas. Kartu daugiskaita tarsi apeliuoja į naujumą, į dabartį, kviečia svarstyti, kiek tų aukso amžių Vilniuje buvę…
Tikslas toks ir buvo: pakalbėti, pamąstyti, ką mes laikome senu, ką manome ir pasakojame apie senuosius laikus. Laisvalaikiu dirbu gide, esu dirbusi keliuose eksperimentiniuose ekskursijų projektuose, taip pat nemažai skaičiusi apie tai, kaip gidai manipuliuoja istorija, klausytojams pateikia ją gražesnę, įdomesnę, prigalvoja pikantiškų detalių. Man visada tai atrodo juokinga, taigi, pamaniau, kad galėtume šį momentą spustelėti iki absurdo lygmens ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Aukso amžių daugiskaitinė forma yra tarsi būdas pažvelgti į skirtingus miesto ir meno istorijos etapus, viršukalnes ir prarajas savo gyvenime jaučia ne tik žmonės, bendruomenės ir miestai – irgi. Mokslininkai sutaria, kad Vilniaus aukso amžius buvo XVI amžiaus vidurys, na, bet jūs mane viliokite nevilioję, jame nenorėčiau gyventi!
Vilnius šiandien išgyvena tam tikrą pakilimą, mūsų menininkai populiarūs, esame matomi ir vertinami tarptautinėje scenoje, galime justi tikrą susidomėjimą, o ne tik smalsumą, kas tie laukiniai Rytai. Parodos mūsų miesto galerijose – pasaulinio lygio. Tai kada dar apie tam tikrą Vilniaus aukso amžių kalbėti, jei ne dabar?
Ar Vilniaus meno galerijų pasaulis turi savo veidą? Koks yra tas šiandienis galerijų laukas?
Apibrėžti, nupiešti vieną veidą būtų sunku. Skirtingos galerijos taiko į skirtingas auditorijas, pristato skirtingą meną. Galerijų tinklas ir paskirtis plečiasi, tik rinka mūsų maža, kai kurioms tikrai sudėtinga išsilaikyti. Turime rinkoje jau įsitvirtinusių galerijų, bet kartu randasi ir mažų projektinių erdvių. Kuriasi šiuolaikiškiausios iš šiuolaikinių, į kurias atėję net menotyrininkai nelabai ką supranta, žiūri į kūrinius, palinksi galva, pafotografuoja, o grįžę namo svarsto, ką matę. Yra komercinių galerijų, kurių veikla – ne tik komercinė, nors kūriniai – lengviau parduodami: tapyba, skulptūra, dizainas. Jos, žinoma, neapsidžiaugtų pavadintos komercinėmis, bet tai – joks blogas žodis, pardavimas galerijose – natūrali meno gyvavimo dalis. Tai mes norime parodyti ir Galerijų savaitgalyje surengę akciją „Žymėk autorių – laimėk meno kūrinį“ – meno Vilniuje yra labai daug ir labai skirtingo, jį galima pirkti ir įpirkti. Ir kartais parduotuvėje įsigytas rėmelis su standartiniu atspaudu gali kainuoti daugiau nei autentiška, autoriaus pasirašyta fotografija.
Kiek galerijų šiais metais dalyvauja festivalyje?
36, jeigu skaičiuosime ir muziejus bei jų padalinius. Galerijų savaitgalis vyksta aštuntą kartą, tad nieko įkalbinėti nebereikia. Tikiuosi, kad įkalbinėti nereikia ir lankytojo, man atrodo, kad pažintis su miesto, kuriame gyveni, menu ir kultūra yra svarbi mūsų gyvenimo dalis. O tie, kurie galerijas lankys pirmąjį kartą, neabejoju, pasisems drąsos patirti meną ir pamėginti jį suprasti.
Galerijų savaitgaliu prasideda naujasis miesto meno sezonas, rugsėjo 7–8 dienomis, ketvirtadienį ir penktadienį, turėsime daug parodų atidarymų, o savaitgalį – performansų, specialiai parengtų ekskursijų, edukacijų, susitikimų su menininkais ir galerininkais. Norime sukurti erdvę, kurioje būtų drąsu klausti svarbių ir įdomių klausimų.
Kai vyksta festivalis, gal ir menininkams drąsiau atverti širdis?
Esama menininkų, kuriems atrodo, kad žmogus jo kūrinyje turi pamatyti tai, apie ką jis galvojo kurdamas. Kiti mielai dalijasi patirtimis ir tuo, kas juos įkvepia. Neabejoju, kad menininkams svarbu, kai parodoje apsilanko minia žmonių, kai jie domisi, užduoda klausimus. Susitikimai su žiūrovais tampa maloniu atpildu: kyla naujų idėjų, randasi naujų kontaktų.
Ar galima šiandienos mene išskirti tam tikras tendencijas ir tai, koks menas žmones labiausiai domina?
Labai sunkus klausimas. Kiekvienas menotyrininkas turi tam tikrų vaikščiojimo po galerijas ir muziejus įpročių, taigi, mano nuomonė bus subjektyvi. Man įdomi tendencija, kai naujam gyvenimui ir šiuolaikiniam menui prikeliamos senosios erdvės, istoriniai tyrimai susipina su šiuolaikiniais eksperimentais. Mintis provokuoja tarpdisciplininiai projektai, kuriuose susijungia piešinys, garsas, instaliacija, tapyba. Tokie beveik totalūs kūriniai, kuriems tikrai reikia įsijautimo, paaiškinimo arba pačiam būti to lauko dalimi. Menotyrininkai dar tik ieško žodžių, šį meną galinčių apibūdinti, – jis kuriamas 5 minutėmis į priekį ir kada nors atstovaus Lietuvai Venecijos bienalėje.
Pasakoji apie šiuolaikinį meną Vilniuje, tačiau pati tyrinėji gūdų sovietmetį. Kodėl pasirinkai tokį laikotarpį?
Tikrai, esu visiškai nemada, nišų nišoje. Užaugau Kaune, labai domėjausi tarpukario architektūra. Kartu mane domino karo istorija ir Holokaustas. Man buvo įdomus Lietuvos žydų klausimas, norėjau daugiau sužinoti, kaip žydai gyveno Lietuvoje iki Holokausto ir kas vis dėlto Kaune nutiko tais tragiškais nacių okupacijos metais, kad šios bendruomenės mes beveik nebeturime. Iš šių temų po truputį emigravau į Antrojo pasaulinio karo istorijos tyrimus. Didysis Tėvynės karas yra vienas iš populiariausių siužetų ankstyvojoje sovietinės Lietuvos dailėje. Man buvo įdomi ir problematika, ir kolonizavimo praktikos. Radau viską, ko ieškojau: kaip anuomet buvo kolonizuojama Lietuvos atmintis, kaip įveiklinami menininkai, o menas naudojamas propagandai.
Prieš savaitę Naujajame arsenale atidariau parodą „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“. Paroda paremta mano tyrimu, ištraukiau visus tuos objektus, apie kuriuos mes nenorime kalbėti. Joje – Žaliojo tilto skulptūrų modelis ir Justino Marcinkevičiaus citatų nors vežimu vežk. Labai dažnai susiduriu su požiūriu, kad visus tuos kūrinius reikia slėpti, bet esu tikra – tos žaizdos taip paprastai neištrinsime, ji – ir mūsų stiprybės šaltinis. Tik suprasdami, kas tada vyko, suvoksime, kaip veikia okupacija, kas yra propaganda ir totalitarinis režimas. Man atrodo svarbu apie tai kalbėti, ypač kai Kremlius naudoja tas pačias klišes, tuos pačius pasakojimus Ukrainoje, kai ir toliau bando šiais pasakojimais manipuliuoti Baltijos šalyse. Turime pagaliau susitarti, pažvelgti į tai kaip į istorinį palikimą. Jis niekada neišsitrins, mes tiesiog galime iš jo pasiimti tai, ką galime pasiimti naudingiausio, – mokytis atpažinti propagandą, aiškintis, kaip su ja reikėtų elgtis, identifikuoti prokremliškus naratyvus, kurie yra propagandiniai imperialistinės politikos reliktai. Menas ir politika visada buvo, yra ir bus glaudžiai susiję.
Ar gali pasakyti, ką deklaruoja šiandienos menas?
Deklaruoja daug įvairių dalykų, bet ir pasaulio, ir Lietuvos meno lauke politinės ar socialinės žinutės visada ryškios. Gali būti, kad ši tendencija tik stiprės, menininkai vis daugiau kalbės apie visuomenės demokratizaciją, žmogaus orumo saugojimą, apie kitų priėmimą, apie tai, kad egzistuoja ir kitokie pažinimo bei žinojimo būdai – mitologija, autentiškos legendos, intymios patirtys ir savo vidaus permąstymas, menininkus domina žmogaus santykis su gamta, įsišaknijimo metodai, jautrus santykis su aplinka.
Ir net jeigu kažkas deklaruoja, kad yra apolitiškas, jis jau savaime yra politiškas. Ir jei sakome, kad menas neturi žinutės, tai jau yra žinia. Netgi baltas popieriaus lapas turi savo krūvį. Nežinau, ką reikėtų padaryti, kad tai išvis neturėtų žinutės, – didžiulis iššūkis menininkui sukurti tai, kas neturi jokio konteksto ir jokios prasmės. Greičiausiai, neįmanoma.
„Vilniaus galerijų savaitgalis“ vyks rugsėjo 7–10 dienomis daugiau nei 30-yje miesto kultūros erdvių. Vilniaus galerijų savaitgalį organizuoja VšĮ „Galerijų savaitgalis“ kartu su Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga ir kultūros kompleksu SODAS 2123. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Interviu parengė Laisvė Radzevičienė
