Londono Taueris – viena mįslingiausių vietų Didžiojoje Britanijoje, traukianti tiek istorikus,
tiek turistus, siekiančius įminti šio galingo forto paslaptis. Tai ne tik didingas architektūrinis
kompleksas, bet ir vieta, kurioje vyko politiniai susirėmimai, įkalinimai, egzekucijos ir neva
vis dar klajoja nužudytųjų sielos.
Baltojo bokšto statybos
Baltojo bokšto, seniausio Londono Tauerio komplekso statinio, statyba pradėta 1078 m. ir
baigta 1100 m., valdant karaliui Vilhelmui II. Jį suprojektavo ir pastatė Ročesterio vyskupas
Gundulfas, kuris prisidėjo prie daugelio svarbių Anglijos istorinių vietų projektų, įskaitant
vienuolyną ir katedrą gimtajame mieste. Bokštas pavadintas baltuoju dėl statybai naudoto
balto kalkakmenio, importuoto iš Prancūzijos. Nors Londono Taueris suprojektuotas kaip
mūras, turėjęs saugoti nuo priešų, netrukus pradėtas naudoti kaip kalėjimas. Karalius
Henrikas I, 1100 m. užėmęs sostą po brolio Viljamo II nužudymo, įsakė suimti Daramo
vyskupą Ranulfą Flambardą. Šis apkaltintas administracinių pareigų bažnyčioje pardavimu.
Galiausiai tapo pirmuoju Londono Tauerio kaliniu.
Nors pastatytas kaip tvirtovė ir karališkoji rezidencija, bokštas naudotas įvairiai. Štai 1204 m.
karalius Jonas ten įkūrė karališkąjį žvėryną. Tais metais netekus Normandijos, jam įteiktas
keistas paguodos prizas – trys didžiulės dėžės su laukiniais žvėrimis. Neradęs, kur jų
tinkamai įkurdinti, suvarė į bokštą. Jo sūnus Henrikas III entuziastingai priėmė šį bokšto
panaudojimo būdą, net pats ieškojo žvėrių šiam žvėrynui papildyti. Egzotiškiausias iš visų
Henriko III laikytų gyvūnų buvo baltasis lokys, kurį 1252 m. padovanojo Norvegijos
karalius. XIII a. bokštas paverstas į monetų kalyklą. Edvardas I siekė maksimaliai apsaugoti
karalystės turtus, todėl nenuostabu, jog monetos turėjo būti kaldinamos čia pat. Monetų
kalykla veikė iki XVIII a. pabaigos. Maždaug tuo pat metu, kai įkurta monetų kalykla,
bokštas Edvardo I įsakymu tapo ir vyriausybės dokumentų archyvu. Bokštas taip pat buvo
paverstas karališkųjų drabužių spinta ir garsių Anglijos karūnos brangakmenių saugykla.
Vėlesni monarchai ėmėsi priemonių kompleksui sustiprinti ir išplėsti. 1190 m. pradėtas statyti
varpinės bokštas ir baigtas per dešimtmetį. Varpu skambindavo gyventojus įspėdami apie
gaisrą arba artėjantį priešų puolimą. Maža to, praėjus dar dešimtmečiui karalius Henrikas III
įsakė pastatyti apšvietimo bokštus, kurie turėjo nukreipti laivus, įplaukusius į Temzės upę,
link istorinio Londono uosto.
Bandymas užgrobti bokštą
Sklido kalbos, kad tas, kuris valdo Londoną, valdo karalystę, o bokštas – lyg raktas į sostinę.
Dėl šios priežasties ši konstrukcija visada buvo sukilėlių ir įsibrovėlių taikiniu. 1381 m. įvyko
valstiečių sukilimas dėl Ričardo II įvesto naujo rinkliavos mokesčio. 20 tūkst. sukilėlių
žygiavo tiesiai į garsųjį Londono bokštą. Karalius neprieštaravo susitikti su įtūžusiais
piliečiais. Tačiau vos pravėrus vartus 400 sukilėlių įsiveržė vidun ir užkopė į antrąjį bokšto
aukštą, kur rado kartu su kitais asmenimis Šv. Jono koplyčioje besimeldžiantį Kenterberio
arkivyskupą Simoną Sudbury. Negailestingi sukilėliai buvo pasiruošę brutalioms žudynėms.
Visus, buvusius koplyčioje, ištempė į lauką. Prireikė net aštuonių neprofesionalaus budelio
kirvio smūgių, kad nukirstų arkivyskupui galvą, kurią vėliau pamovė ant Londono tilto
stulpo. Įtūžusi minia tęsė niekšiškus darbus. Įsiveržę į miegamuosius tvirkino karaliaus
motiną ir kitas moteris. Metraštininkas ir prancūzakalbis viduramžių rašytojas aprašė, kaip
sukilėliai įžūliai gulėjo ir linksminosi karaliaus lovoje. Pažemintas karalius ėmėsi ryžtingų
veiksmų – susitikęs su charizmatišku sukilėlių vadu Vatu Taileriu, liepė sargybiniams jį
nužudyti. Iš kelio pašalinus kovoti pasiryžusios minios vadą, karingi vyrai greitai tapo
nuolankūs.
Didžiosios paslaptys
Bokštas nuolat buvo dramatiškų įvykių sūkuryje, garsėjo kaip atšiaurus kalėjimas ir
kankinimų vieta. Nuo 1100 m. iki 1952-ųjų jame įkalinta apie 8000 žmonių, kaltintų
įvairiausiais nusikaltimais, pradedant išdavystėmis ir sąmokslo teorijų skleidimu, baigiant
žmogžudystėmis, skolomis ir burtais. Vienas garsiausių kalinimo epizodų įvyko 1483 m.
Mirus Edvardui IV, jo sūnui ir įpėdiniui Edvardui buvo tik 12 metų, o jaunėliui Ričardui 8-
eri. Velionis iš anksto paskyrė savo brolį Ričardą (būsimą Ričardą III) lordu gynėju. Lordas
gynėjas negaišo laiko – įkurdino abu brolius bokšte aiškindamas, kad taip jiems bus saugiau.
Kas nutiko su vaikais, vis dar yra istorinių nagrinėjimų objektas. Tiesa, daugelis istorikų
sutinka, kad princai nužudyti. Tiesa, nėra žinoma, kieno rankomis tai padaryta, nes abu dingo
be žinios. Tačiau 1674 m. tuometinis karalius Karolis II įsakė nugriauti tai, kas liko iš
karališkųjų rūmų į pietus nuo Baltojo bokšto, įskaitant bokštelį, kuriame kadaise buvo laiptai
į Šv. Jono koplyčią. Po laiptų pamatais darbininkai aptiko medinę skrynią su dviejų vaikų
griaučiais. Karolis II pasirūpino jų perlaidojimu Vestminsterio abatijoje.
1485 m. prasidėjus Tiudorų valdymui, bokšte teko pabuvoti kaip niekada daug aukšto rango
valstybės tarnautojų, bažnyčios atstovų, net karalienių. Tvirtovė buvo puiki vieta karaliaus
Henriko VIII žiaurumui pasireikšti. Žymiausia iš bokšto kalinių – liūdnai pagarsėjusi karaliaus antroji žmona Anne Boleyn. Dėl savo būdo karalienė greitai įgijo pavojingų priešų,
kurie taikėsi jai pakenkti. Vienas jų – vyriausiasis karaliaus ministras Tomas Kromvelis,
įtikinęs valdovą, kad ji svetimauja ir mezga nederamus santykius ne tik su keliais vyrais, bet
ir savo broliu. Netrukus karalienę leista suimti ir nuvežti į bokštą. Stebėjusi visų vyrų, su
kuriais kaltinta užmezgusi ryšį, egzekucijas, A. Boleyn netrukus pati tapo budelio auka.
Tuometiniai valdovai ir susirinkusi minia ypač mėgo stebėti egzekucijas. Daugybei kalinių
įvykdyta mirties bausmė nukertant galvą, sušaudant ar pakariant. Štai garsiam rašytojui ir
valstybės veikėjui serui Tomui Morui galva nukirsta bokšte po to, kai 1535 m. jis atsisakė
pripažinti karalių Henriką VIII Anglijos bažnyčios vadovu. 1542 m. Henrikas VIII penktosios
žmonos Katerinos Howard taip pat nepasigailėjo. Jai egzekucija įvykdyta Londono Taueryje.
1606 m. ten pat mirties bausmė ištiko politinį kalinį Gajų Foką. Vyras suimtas už siekį
susprogdinti parlamentą, nes rastas saugojęs sprogmenų ir parako slėptuvę įstatymų
leidžiamosios valdžios rūsyje. Didžiojoje Jungtinės Karalystės dalyje vis dar švenčiama
Gajaus Foko naktis, skirta paminėti to plano žlugimą ir Britų imperijos išlikimą.
Monika Budnikienė
