Daugeliui teko susidurti su energijos vampyrais, kurių buvimas šalia išsunkia, sekina, kelia neigiamų emocijų. Socialinių tinklų laikais vis ryškiau stebimas naujas reiškinys – dėmesio vergai, kurie bet kokia kaina siekia būti pastebėti ir įvertinti. Iš skaitmeninės erdvės toks elgesys dažnai pereina ir realų gyvenimą, taip gerokai jį apsunkindamas.
Perdėtas dėmesio siekimas
Žmogaus noras būti pastebėtam, jaustis svarbiam ir mylimam yra instinktyvus – kiekvienas to siekia, bent jau iš artimiausios aplinkos. Problema kyla tada, kai dėmesio siekimas tampa ekstremalus, visa apimantis, manipuliatyvus, pasyviai agresyvus. Tokiu atveju aplinkiniai jaučiasi nejaukiai, juos paima svetimos gėdos jausmas ar susierzinimas. Ilgainiui toks elgesys gali atstumti net artimiausius žmones, sugriauti asmeninius ir profesinius santykius.
Perdėtas dėmesio siekimas būdingas bet kurio amžiaus žmonėms. Tikriausiai daugeliui bent kartą teko matyti parduotuvėje ant žemės parkritusį, besispardantį ir taip skanėsto reikalaujantį mažylį? Suaugus perdėtas dėmesio siekimas – irgi dažnas reiškinys, tik skiriasi elgesio formos. Specialistai atkreipia dėmesį, kad tokį elgesį gali lemti skirtingos priežastys. Viena jų – socialiniai tinklai, kurie suteikia galimybę būti pastebėtam milijonų stebėtojų visame pasaulyje. Nemažai žmonių pasiryžę padaryti ar pasakyti bet ką, kad gautų bent minutę šlovės. Per didelis susitelkimas į socialinius tinklus, nuolatinis tikrinimas, kiek peržiūrų ar reakcijų sulaukė nuotrauka arba vaizdo įrašas, jau gali būti įspėjamasis ženklas, kad asmuo pernelyg trokšta dėmesio.
Kodėl tampa dėmesio vergais?
Pasak psichologų, perdėtas dėmesio siekimas nulemtas skirtingų priežasčių, tarp jų ir psichinės sveikatos ar asmenybės sutrikimai. Tokiu atveju žmogui sudėtinga funkcionuoti visuomenėje, nes siekdamas dėmesio peržengia bet kokias vertybines, moralines, teisines ribas (pavyzdžiui, išgarsėja kaip nusikaltėlis) arba elgiasi nutrūktgalviškai, taip sukeldamas pavojų sau, – be apsaugos vaikšto dangoraižiais ar kt. Viena pavojingiausių dėmesio siekimo situacijų yra Miunhauzeno sindromas, kai specialiai siekiama pabloginti savo ar artimojo sveikatą. Bene garsiausia istorija vyko JAV, kai Gypsy Blanchard galiausiai suorganizavo ją ligone pavertusios mamos nužudymą. Žinoma, esant psichikos ar asmenybės sutrikimams reikalinga profesionali pagalba, kad būtų nustatytos elgesio priežastys ir rasti tinkamiausi gydymo būdai.
Dažniau perdėtą dėmesio siekimą sukelia išoriniai veiksniai ir jų nulemta emocinė būklė. Pavyzdžiui, jei tėvai vaikui neskiria dėmesio, jo neišklauso, ignoruoja emocijas ir norus, tuomet formuojasi troškimas dėmesio gauti bet kokiais, dažniausiai nepriimtinais būdais (minėta isterija prekybos centre, žaislų ar daiktų laužymas, smurtas prieš tėvus ar brolius, seseris ir kt.). Vėliau vaikas dėmesio gali siekti prastu elgesiu ugdymo įstaigoje, blogais pažymiais, kitų vaikų skriaudimu, net mažais nusikaltimais, pavyzdžiui, vagyste iš parduotuvių. Toliau neatliepiant vaiko / paauglio poreikio būti matomam, girdimam, suprastam, mylimam, kyla pavojus jo sveikatai ir net gyvybei: didėja svaiginimosi, savižalos, savižudybės tikimybė.
Žema savivertė
Tai dar viena priežastis, kodėl žmonės desperatiškai siekia dėmesio. Savimi pasitikinčiam, gerai savo kailyje besijaučiančiam žmogui nebūtinas nuolatinis patvirtinimas iš aplinkos, kad jis protingas, sėkmės lydimas, geras, gražus. Kai pasitikėjimo trūksta, tuomet jo visais būdais siekiama gauti iš aplinkos. Tarkime, jei asmuo ilgą laiką buvo nepatenkintas savo išvaizda, kompleksavo dėl antsvorio ar nedailių veido bruožų, situacijai pasikeitus (pavyzdžiui, sulieknėjus) savivertė savaime neužauga. Tad reikia nuolatinio patvirtinimo iš aplinkos – gausiai kelia nuotraukas į socialinius tinklus pabrėžiant pokyčius, kai kada nueina iki ekstremumų ir sukuria net paskyrą intymiems vaizdams viešinti, nes trokšta, kad juo žavėtųsi, kad jaustųsi geidžiamas.
Žema savivertė gali pasireikšti ir subtilesniais būdais – garsiai save peikiant, kad aplinkiniai paneigtų tuos žodžius ir pagirtų. Štai moteris sako, kad yra stora, negraži ir pan., laukdama komplimentų. Kartais sumenkinami profesiniai, kulinariniai, sporto ir kiti pasiekimai, kad kitas jaustųsi įpareigotas pagirti. Deja, tai manipuliacijos forma. Jeigu ji kartojasi kiekviename žingsnyje, ilgainiui aplinkiniai gali susierzinti, mažiau bendrauti. Be to, savęs peikimas skatina kitus irgi galvoti blogiau.
Vienatvė
Dėmesio vergais gali paversti vienišumas. Jei žmogus jaučiasi vienišas, gali siekti dėmesio įvairiausiais būdais. Kai pagaliau atsiduria kompanijoje, trokšta visuomet būti dėmesio centre: daug kalba, garsiai juokiasi, siekia užimti lyderio poziciją. Dėl vienišumo gali nejausti asmeninių ribų ir piktnaudžiauti kitų dėmesiu: pakviestas puodelio arbatos užsisėdėti iki paryčių; užduoti begalę nereikalingų klausimų aptarnaujančiam personalui, sveikatos priežiūros specialistams ar viešojo transporto vairuotojams.
Kai ekstremalus dėmesio siekimas kyla iš vienatvės, asmens tikslas – kuo labiau suartėti, susidraugauti su kitais, todėl gali persekioti ką nors socialiniuose tinkluose, dar blogiau – tai daryti realybėje. Bendraudamas siekia parodyti tariamus panašumus, pasakoja nutikusias neva panašias situacijas. Vienatvė gali lemti ir susitapatinimą su konkrečiu žmogumi, kuris parodė daugiau dėmesio, siekiama gyventi, net atrodyti panašiai. Ekstremaliu atveju per manipuliacijas ir smurtą stengiamasi perimti kito gyvenimą.
Elgesio specialistai pastebi, kad vienatvė dažnai lemia garbingo amžiaus žmonių manipuliacijas, kai vaikų, anūkų dėmesio siekiama išgalvojant sveikatos ir kitokias problemas.
Pavydas
Tai dar viena priežastis, kodėl žmonės siekia atsidurti dėmesio centre. Kaip tai vyksta? Dėmesio ištroškęs žmogus gali imtis įvairių priemonių: garsiau kalbėti ar juoktis, simuliuoti prastą savo ar artimųjų savijautą, tiesiog tapti probleminiu svečiu, kuris vėluoja, neranda kur atvykti, atvykus jam reikia išskirtinio maisto, patalpose trūksta oro, netinka kvapas ir t. t. Vienas paprasčiausių būdų gauti dėmesio (kad ir neigiamo) – apie viską turėti priešingą nuomonę ir būtinai ją išreikšti, stengiantis sumenkinti kitus.
Iš pavydo atsiranda ir kitas kraštutinumas. Kai žmogus nuolat giriasi turtais, pasiekimais, išvaizda, kelionėmis ir t. t., dažnai manoma, kad taip bando pakelti savivertę. Iš dalies taip ir yra, tačiau antroji tokio elgesio priežastis – pavydas. Atkreipkite dėmesį, kurio žmogaus akivaizdoje stengiasi labiausiai save išaukštinti, ir suprasite, kam pavydi.
Verta žinoti, kad pavydas nulemia ir neigiamus komentarus socialiniuose tinkluose. Jei esate kažkam abejingi, jei to žmogaus išvaizda, pasiekimai, aplinka nekelia pavydo, pro jį tiesiog praeisite, o ne pulsite peikti ar įžeisti.
Situacijų aštrinimas
Tai itin būdingas elgesys dėmesio vergams, juk kuo didesnį burbulą išpūsi iš menkai reikšmingos situacijos, tuo daugiau dėmesio gausi. Perdėtai kalbėti ir reaguoti galima į kiekvieną įvykį. Tikslingai parinkti žodžiai, ekstremaliai išdidinantys situaciją, bent trumpam prikausto aplinkinių dėmesį: „atsidūriau ligoninėje“ (profilaktiniai sveikatos tyrimai), „pakliuvau į avariją“ (statant užlenktas veidrodėlis), „siaubingai apsinuodijau“ (paleido vidurius), „kainavo tūkstančius“ (šiek tiek daugiau nei 1000) ir pan. Net menkiausią dalyką galima nupiešti dramatiškomis spalvomis ir taip gauti dėmesio.
Aukštesnis dėmesio siekimo lygis – aštrinant situacijas tarp žmonių: žodžių perfrazavimas, situacijos perteikimas pridedant papildomų išgalvotų detalių, melas, manipuliacijos. Dėmesio vergui tinka bet koks dėmesys, net ir neigiamas, kai abi konflikto pusės ateis aiškintis dėl sukiršinimo.
Kai kada dėmesio vergai situacijas aštrina suteikdami joms kuo daugiau teigiamų savybių: giriasi tobulais santykiais, įspūdingais atžalų pasiekimais, klestinčia karjera, neišsenkamais finansais ir t. t. Tai kompensuoja menką savivertę ir suteikia dėmesio. Be to, siekis priversti kitus pavydėti veikia kaip metodas nuraminti savo pavydą.
Skundų maišeliai
Dėmesio vergai linkę nuolat kažkuo skųstis – pradedant prastu oru, sunkiu darbu, maisto produktų kainomis, baigiant politikais, kaimynais, uošviais, vaikais… Visada suveikia padejavimas dėl prastos savijautos, šlyjančios sveikatos, tad ši korta itin dažnai ištraukiama. Tiesa, pernelyg ja piktnaudžiaujant gresia tokia situacija, kad kai iš tiesų sunegaluosite, vargu ar sulauksite atjautos ir pagalbos. Dar blogiau skųstis vaikais, o visiškai negalima to daryti jiems girdint. Kai tėvai prastai atsiliepia apie vaikus jų akivaizdoje, menksta atžalų savivertė, pasitikėjimas savimi, galima net rimtai emociškai sutraumuoti jautresnį vaiką ar paauglį. Taip pat nereikėtų skųsti antrąja puse, ypač artimoje aplinkoje. Jei kalbos nepasieks vyro ar žmonos, tai aplinkiniai gali pakeisti apie jį savo nuomonę, imti neigiamai vertinti.
Dažnai besiskundžiantys žmonės dėmesio sulaukia, tačiau ilgainiui nuolat viskuo nepatenkinti, besiskundžiantys, amžinai aukos poziciją užimantys asmenys atstumia. Tiesiog niekam nesinori nesibaigiančio negatyvo. Visi turi įvairių rūpesčių, tad užsikrauti papildomų nenori.
Kaip reaguoti į dėmesio vergus?
- Jei įmanoma, stengtis tokius žmones pašalinti iš savo socialinio rato.
- Jei neįmanoma, retinti ir trumpinti susitikimus, nes dėmesys – energija, tad nuolat maitinti juo kitą sekina.
- Stengtis pakeisti neigiamą atspalvį turinčias pokalbio temas.
- Pasakyti komplimentą save peikiančiam žmogui, galbūt ilgainiui jo savivertė pakils ir reikalaus mažiau dėmesio.
- Kalbant apie artimuosius, ypač vaikus, negailėti jiems dėmesio ir supratimo, kad sušvelnėtų praeities traumos.
- Dėmesio siekimui ekstremalėjant, kai žmogus kelia pavojų sau ar aplinkiniams, padėti gauti specialistų pagalbą.
SPECIALISTĖS KOMENTARAS
Geštalto terapeutė ir lektorė, bibliografė, psichologinių knygų autorė Daiva Žukauskienė
Kodėl kai kurie nuolat skundžiasi gyvenimu?
Nesame pati laimingiausia tauta pasaulyje, o šį tautinį charakterį greičiausiai paveldėjome iš protėvių. Sėkmingiausi ir, matyt, laimingiausi, kadaise buvo sugrūsti į vagonus ir dėl optimizmo išgyveno tolimuose tremties kampeliuose. Į genus dažnam lietuviui įrašyta, kad iš gyvenimo nelabai ko gero galima tikėtis ir laukti. Praeitis nelepino sėkmingais įvykiais, todėl džiaugtis mažais dalykais, juos pastebėti ir tikėti, kad viskas šiandien yra gerai, reikia mokėti, o to išmokyti turi tėvai. Vaikai mokosi iš pavyzdžio, ne iš žodžio: jei skundžiasi ir nelaimingai zyzia tėvai, šį bruožą paveldi ir jų vaikai. Stebiu ne vieną pavyzdį, kai užklausus žmogų, kaip jam sekasi, pasigirsta atsakymas apie nesėkmes, nelaimes ir nesklandumus. Nė vienas negali jaustis laimingas ir patenkintas, jei transliuoja skundų muziką. Kokia muzika groja, tokie klausytojai renkasi aplink. Žmogus pats formuoja aplink save socialinį lauką. Pesimistai pritraukia pesimistus, optimistai buriasi su optimistais – tokia socialinio lauko taisyklė.
Dar viena paplitusi nesėkmių ir skundų priežastis – troškimas to, ko neturime, ir nuvertinimas to, ką turime. Gyvenimas – kaip nuolatinės lenktynės, pastangos įsigyti ir turėti kažką daugiau. Gyvenimas ateitimi atima dabarties džiaugsmą. Dabarčiai lieka tik skundai ir pesimistiniai rypavimai, kad kažko trūksta; praeitis liūdina, nes nebuvo trokštamų dalykų; dėl ateities pesimistiškai nerimaujama, kad to gal ir nebus.
Kaip tai veikia savijautą?
Užsuktas nelaimingų žmonių skundų ratas kenkia jiems ir jų vaikams tiek fiziškai, tiek psichiškai. Nelaimingas žmogus yra ligotas. Skundai ir skundimasis diktuoja stresinės situacijos nuotaiką, kurioje kūnas jaučia įtampą, nerimą, hormonai visada pasiruošę atremti pavojų arba nuo jo bėgti. Atsipalaidavimas sunkiai pasiekiamas. Atsipalaiduoti, nurimti – tai nebesiskųsti. Tokioje būsenoje kūnas, išbuvęs ne dieną, ne metus, o dalį gyvenimo, tampa sukaustytas, sustingęs, nejudrus ir nelankstus. Gyvenimas raumenų įtampos šarvuose lyg grandinėmis surakina jausmus, apriboja lankstaus prisitaikymo galimybes, kūrybiškumą. Nėra vidaus organo, kuriam nekenktų spaudimas ir stresas, visi jie išgyvena krizės sąlygomis.
Lengvas, optimistinis, atsipalaidavęs požiūris į gyvenimą nepriimtinas tėvams, kurių vaikai bando išsivaduoti iš nuolatinės skundų rutinos. „Vėjavaikiai“, „nematę gyvenimo“ ir dar stipresniais epitetais palydimi tie, kurie lengvu žingsniu ir giedru vaikišku veidu eina per kasdienybę. Būti gerai nusiteikusiam, švytinčiam iš laimės, džiaugsmingam visai neseniai buvo prasto tono ženklas. Rimtai, niūriai dūmoti apie gyvenimą, nelaimingai linguoti galvas ir nieko gero nesitikėti iš ateities – štai rimto, solidaus praeities žmogaus bruožas. Sveikas egoizmas ir meilė sau bei kitiems augina kitą kartą, kuri po truputį pamiršta karus, badus, ligas ir negandas, jų lūpose vis rečiau skamba skundai. Keisti transliuojamą muziką gali kiekvienas, tik reikia pradėti nuo savęs, pastebint, ką kalbame ir kaip kalbame. Vienas popieriaus lape mato mažą juodą taškelį ir į jį koncentruojasi, kitas pastebi, kad yra didelis baltas lapas su aguonos grūdeliu, kuris niekam netrukdo. Gyvenimas kupinas galimybių tiems, kas nori jas pamatyti, ir pilnas apribojimų tiems, kurie jų ieško.
Laima Samulė
