Dūkštos upeliu Neries regioninis parkas didžiuojasi. Nors aukštupyje jis patekęs į melioratorių rankas tapo tiesiog grioviu, vėliau pajutęs savo vandenų galių jis šniokščia kaip tikra kalnų upė. Tą lemia mūsų kraštams nebūdingas didelis aukščių skirtumas, kurį įveikdama Dūkšta pavasarį teka net šniokšdama. Pavasarį ši upė pati srauniausia, o rudenį jos slėnis nusidažo gelsvai rausvais atspalviais, tačiau ir kitais metų laikais šiame lietuviškame kanjone netrūksta gražių vaizdų ir patirčių. Pažinti Dūkštą ir pakopinėti jos šlaitais kviečia Dūkštos pažintinis takas, kuris pasak rengėjų yra vienas sudėtingiausių, daug fizinių jėgų reikalaujantis, tačiau kartu ir pats įdomiausias Neries regioninio parko maršrutas.
Atsidūrus ledynų pakraštyje šiai teritorijai teko atlaikyti didžiulius tirpstančių ledynų vandens srautus. Būtent ledynai paruošė Dūkštai vaizdingą slėnį, kuriuo ji skuba į Nerį. Savo kelyje ji sutinka tris piliakalnius ir senovės gyvenvietę, kurie liudija apie čia gyvenusius žmones jau nuo seniausių laikų. Dūkštos ir Neries santaka atrodė kone ideali vieta to laikmečio gyventojams, kurie nuo šiaurės vėjų apsaugotame šiltame slėnyje pradėjo statytis namus ir ūkininkauti. Jie dirbo laukus, augino gyvulius, o iš geležies rūdos ir iš molio gaminosi indus, įrankius, ginklus ir kitokius reikmenis.
Tai laikais ramaus gyvenimo nebuvo, todėl reikėjo nuolat galvoti kaip gintis nuo priešų. Tam puikiai tiko ant stataus Dūkštos šlaito stūksantis Buivydų ir upės vingyje įsitaisęs Bradeliškių piliakalniai. Ilgą laiką galvota, jog ant Buivydų piliakalnio senovėje stovėjo medinė pilis, tačiau archeologams nieko vertingo neradus imta tuo abejoti. Šis piliakalnis Neries regioniniam parkui yra neįminta mįslė, o keliaujantiems pažintiniu taku – puiki apžvalgos aikštelė.
Kitą, Bradeliškių piliakalnį, kuris puikiai matomas nuo Buivydų piliakalnio apžvalgos aikštelės, Dūkštos pažintinis takas aplanko tik pačioje maršruto pabaigoje. Jis pasirodė žymiai dosnesnis tiek archeologams, tiek Lietuvos istorijai. Nors per šimtmečius jo išvaizda pasikeitė, ant jo gyvenimas virė daugiau nei pusantro tūkstančio metų. Dėl savo buvimo vietos jis atliko svarbų vaidmenį gynybinėje piliakalnių linijoje, jungusioje Vilnių su Kernave. Futbolo aikštės dydžio piliakalnis anksčiau galėjo būti bent dvigubai didesnis, o jo praeities menamą vaizdą pamatyti siūlo permatomas stendas.
Kaip kad lietuvių liaudies pasakose apie tris brolius, trečiasis Dūkštos slėnio piliakalnis nei dydžiu, nei šlove neprilygsta pirmiesiems dviem. Tikriausiai niekada su jais ir nesivaržė savo gynybinėmis galiomis, kadangi legenda skelbia, kad jo viršuje apsupta dvylikos ąžuolų stovėjo bažnyčia. Dabar ant Karmazinų piliakalnio stovi akmeninis aukuras, kuris reiškia ne ką kitą, kaip kad daug metų iki tol, kol į dangų pradėjo stiebtis bažnyčių bokštai, čia buvo šventa viena.
Šventumo Dūkštos slėniui netrūko, kadangi jame augantį ąžuolyną jie laikė šventu ir vadino Daubomis. Vienas toks ąžuolyno palikuonis ir dabar stovi kairiajame upelio krante bei senolių garbei pavadintas Daubų ąžuolu. Pasak stendo, tai tikras miško daugiabutis, kuriame savo buveines įsikuria šimtai įvairiausių organizmų. Dūkštos pažintinis takas gamtos turtų taip pat nepamiršta, todėl keliaujant taku pasakoja apie iš uokso spoksančias pelėdas, Dūkštos kolibrius – tulžius, upelio dugnu bėgiojančius vandeninius strazdus ir kiekvieną rudenį į Dūkštą net iš Baltijos jūros atplaukiančias lašišas.
Sako, rudenį jų galima pamatyti braidant po akmenuotą upelį. O akmenų čia gausybė, gal net daugiau nei į įkalnes ir nuokalnes vedančių laiptelių Dūkštos šlaituose. Aplankydamas tris piliakalnius ir dvi atodangas takas Dūkštos pažintinis takas silpnesnius gali nuo kojų nuvaryti, o ištvermingesnius apdovanoja gražiomis panoramomis. Dešiniuoju krantu nusileidęs pagal srovę žemyn, maršrutas pasiekia tolimiausią vietą – Ąžuolų kalną. Nuo nedidelio apžvalgos bokštelio miškais apaugusio slėnio tolumoje matosi mėlynas Neries vingis. Ko gero tai gražiausia pažintinio tako vieta, su kuria konkuruoti gali nebent nuo Buivydų piliakalnio atsiveriantis vaizdas.
Kairiuoju Dūkštos krantu per piliakalnius atgal parvedęs Dūkštos pažintinis takas baigiasi patriotiškomis nuotaikomis. Esame vieninteliai baltai, įkūrę valstybę. Lietuviai gyveno žemėse, kur didžiausia ir svarbiausia upė buvo Neris. Būtent prie jos susiformavo valstybės branduolys. Prasiveržusi pro ledynų sustumtas aukštumas Neris šiose vietose yra pati gražiausia per visą savo ilgį. Saugodamas gražiausias upės kilpas ir vaizdingiausius slėnius Neries regioninis parkas kartu saugo ir dalį tų žemių, kuriose gyveno seniausi mūsų protėviai.
