Artėja Vėlinės, tad susipažinkite su senovinėmis Lietuvos kapinėmis – senieji paminklai ir antkapiai sugražina kiekvieną lankytoją į praeitį, o palaidoti visuomenės veikėjai mena didingą šalies istoriją.
Straipsnyje rasite lankytinas istorines kapines, reikšmingas Lietuvos kultūrai.
Kapinės Vilniuje
Antakalnio kapinės
Kapinės įkurtos 1809 m. Čia palaidoti įvairių tautybių Antrojo pasaulinio karo kariai, Sausio 13-osios bei Medininkų tragedijos aukos, menininkai, politikai ir kiti nusipelnę visuomenei žmonės. Tarybiniais laikais sukurtas paminklas kariams su amžinąja ugnimi, palaidota daug to meto politinių veikėjų.
Rasų kapinės
Seniausios Vilniaus kapinės – Rasos, įkurtos XVIII a. pabaigoje. Tai buvo pagrindinės miesto kapinės, kuriose kartu atgulę XIX – XX amžiuje Lietuvoje gyvenusių lietuvių, lenkų, baltarusių ir kitų tautybių žmonės. Čia palaidoti vasario 16-osios akto signatarai, sukilimų ir karų dalyviai, tautinių atgimimų šaukliai, žymūs politikai ir visuomenės veikėjai, literatai, menininkai, profesoriai, paprasti miestelėnai.
Rasų kapinės, vardą gavusios nuo priemiesčio pavadinimo, įkurtos 1796 m. Po penkerių metų jos pašventintos ir palaidotas pirmasis vilnietis – Vilniaus burmistras Jonas Miuleris. XIX a. pradžioje buvo pastatyti du kolumbariumai, o po pusės amžiaus baigta statyti ir pagrindindinė neogotikinė kapinių koplyčia, kuri išliko iki mūsų dienų.
Bernardinų kapinės
Šimtmečius mena XIX a. pradžioje įkurtos Bernardinų kapinės, kuriose išlikęs vienintelis Lietuvoje senovinis kolumbariumas. Šios kapinės laikomos vienomis gražiausių ir geriausiai išlikusių istorinių Europos kapinių. Ramybe ir tyla dvelkiančiose Bernardinų kapinėse tarp palaidotų žmonių yra daugiau kaip dvi dešimtys Vilniaus universiteto profesorių, Napoleono kariuomenės aukščiausio rango karininkų, dailininkų, muzikų, rašytojų, kitų didžių XIX ir XX amžiaus žmonių.
Taip pat skaitykite: 10 reikšmingiausių Vilniaus kapinių
Kauno kapinės
Petrašiūnų kapinės
Prieš pat II pasaulinį karą įrengtos kapinės – daugybės Lietuvai ir Kaunui nusipelniusių žmonių, politikų, rašytojų, teatralų, menininkų, amžinojo poilsio vieta, savotiškas vietos. Kapinėse ypatingomis progomis rengiamos ekskursijos, kurių metu lankomi legendų kapai, garsiausių skulptorių sukurti monumentai. Lankytojai teatro ir kitų meno sričių atstovų atminimą pagerbia ir asmeninių sukakčių progomis. Šios kapinės – tai kaunietiškoji Paryžiaus Père Lachaise kapinių versija.
Panemunės kapinės, Tylos g.
Panemunės kapinės – Panemunėje, Nemuno kairiajame krante (Tylos g. 10). Panemunės kaimo kapinės įsteigtos 1917 m. Jose laidoti vietos apylinkės gyventojai, Lietuvos savanoriai, karo lakūnai, 1941 m. birželio sukilimo dalyviai, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriai, knygnešiai. 1972 m. tuometinio Kauno miesto Vykdomojo komiteto sprendimu iš dalies uždarytos. Kapinėse laidojama tik į šeimos kapavietes.
Aleksoto senosios kapinės, Veiverių pl.
Aleksoto senosios kapinės – riboto laidojimo kapinės Aleksoto seniūnijoje Kaune. Išsidėsčiusios prie judrios Veiverių gatvės, priešais Aleksoto turgavietę, iš kitos pusės driekiasi Aleksoto aerodromas. Įkurtos 1880 m., veikusios iki 1970 m. Kapinės yra kultūros paveldo dalis, ant šviesaus granitinio akmens apie tai byloja išblukęs įrašas: „Senosios Aleksoto kapinės. Kultūros ir istorijos paminklas“. Kapinėse yra išlikę kultūros vertybių, kurių dalis – sunykę ar sudaužyti antkapiniai paminklai, kryžiai, tvorelės. Tarp nuniokotų objektų atsidūrusi skulptūra „Pieta“ (aut. Antanas Aleksandravičius), skirta pagerbti Lietuvos kariuomenės savanoriams, žuvusiems 1920 m. vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Istorinė kompozicija su Pieta ant raudonų plytų mūro postamento buvo atidengta 1927 m., dalyvaujant per 2000 žmonių, kun. Tumui Vaižgantui, plk. Povilui Plechavičiui, ats. plk. ltn. Juliui Čaplikui. 2017-10-17 Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-692 šių kapinių statusas pakeistas iš neveikiančių į riboto laidojimo. Kapinėse laidojama tik į šeimos kapavietes.
Fredos kapinės, Ž. E. Žilibero g.
Fredos kapinės – senosios kapinės Kaune, Fredoje, šiauriau Botanikos sodo, buvusiajame Kauno tvirtovės artilerijos kieme (Ž. E. Žilibero g.). Šalia kapinių stovi Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė. Senosios Fredos kapinės įsteigtos 1880 m. Jose laidoti vietos gyventojai, pirmasis Kauno tvirtovės komendantas, generolas Oskaras Klemas, Pirmojo pasaulinio karo metais žuvusių vokiečių kariai. 1952 m. Senosios Fredos kapinės uždarytos. 1995 m. kapinės paskelbtos istorijos ir kultūros paminklu.
Panemunės žydų kapinės, Vaidoto g.
Panemunės žydų kapinės – senosios nebeveikiančios kapinės Panemunėje, Kaune. Jų vieta – priešais Vaidoto g. 213, skvere tarp šios gatvės ir Nemuno upės. 1993 m. rugpjūčio 23 d. įtrauktos į Kultūros vertybių registrą pagal Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, unikalus objekto kodas – 20574. Kultūros paveldo registre kapinės datuojamos XVII a. Prižiūrėtame plote yra išlikęs vienas antkapinis paminklas ir pastatytas granito paminklas su viršuje iškalta Dovydo žvaigžde ir dvikalbiu įrašu: „Senosios žydų kapinės. Tebūna šventas mirusiųjų atminimas“. Tarpukariu pagrindinėje Vaidoto gatvėje veikė apie 30 įvairaus profilio prekybos ir buitinio aptarnavimo įstaigų, daugumoje jų dirbo tuose pat namuose gyvenantys žmonės. Daugiausia tai buvo žydų kilmės prekeiviai. Panemunės žydų bendruomenė lankydavosi 2 medinėse sinagogose. Čia buvo ir didelės, prižiūrėtos žydų kapinės. 1936 m. šių kapinių valdybos pirmininku buvo išrinktas Leiba Neimarkas. 1941 m. naciai atėmė žydų turtą, suėmė šeimas, o vėliau pradėjo naikinti. Panemunės gyventojai žydai buvo varomi sušaudyti į gretimą IV fortą. Pačioje Panemunėje šaudymų nebuvo. Po karo sinagogos neišliko, sunyko kapinės.
Informacija Kauno SĮ „Kapinių priežiūra”
Šiaulių regiono kapinės
Senosios Šiaulių kapinės
Kapinės yra prie Talkšos ežero, jų teritorija užima 4,46 ha plotą. Kapinės susideda iš trijų dalių: katalikų, stačiatikių ir laisvamanių.
Senosios miesto kapinės savo amžiumi nėra pačios seniausios parapinės kapinės. Seniausiomis reikėtų vadinti aplink Katedrą ir jos šlaituose buvusias kapines. Naujų kapinių atsiradimą toliau nuo bažnyčios sąlygojo esamų kapinių perpildymas ir higienos sumetimai. Naujos kapinės pradėtos įrengti atokiau nuo miesto, ant kalnelio, vadinamo Šv. Jono vardu. Ant kalnelio stovėjo kryžiaus formos medinė koplyčia, apie 1970 m. ji sudegė.
Manoma, kad kapinėse masiškai pradėta laidoti 1831 m. mieste siautusios choleros metu. Vienas iš seniausių antkapinių paminklų yra ant kapinių senosios dalies aukštumos, netoli buvusios koplyčios. Plokštėje nurodyta mirimo data – 1801 metai.
Šių kapinių išskirtinumas – šeimyniniai rūsiai. Jų gana daug išliko Senųjų kapinių kalnelio šlaituose, aplink buvusią koplyčią. Kadangi beveik nėra išlikusių užrašų ant rūsių fasadų, galima tik spėti, kad pirmieji rūsiai galėjo būti įrengti XVIII–XIX a. sandūroje, o didžioji jų dalis buvo įrengta XIX a. antroje pusėje. Čia palaidoti žmonės – blaivybės pradininkas I. Štachas, filosofas S. Šalkauskis, J. Miliauskas-Miglovaras, karo lakūnas J. Kumpis (pirmasis Lietuvos lakūnas, žuvęs mūšyje).
Karpių mauzoliejus
Šiaulių priemiestyje gyveno dvarininkai Karpiai. Ten ir ežeras, ir jachtklubai, ir senieji kapeliai, ir šitas neįprastos formos mauzoliejus dar vadinamas Grabaučiaus kalnu. Tai bene vienintelis tokio tipo šeimyninis kapas šiaurės Lietuvoje. Būti palaidotam savo dvare, Rėkyvos ežero pakrantėje, pageidavo Pranciškus Mauricijus Karpis, dvarą valdęs nuo 1782 m., kuris savo aktyvia švietėjiška veikla išgarsino visą giminę.
Informacija: Šiaulių TIC
Alytaus kapinės
Alytaus Savanorių g. kapinės
Alytaus senamiestyje, greta Šv. Angelų Sargų bažnyčios, esančiose kapinėse palaidota nemažai miestui ir Lietuvai nusipelniusių žmonių. Šios kapinės amžino poilsio vieta tapo 114 savanorių, žuvusių kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Tarp jų ir Antanas Juozapavičius, pirmasis karininkas žuvęs nepriklausomybės kovose. Jis buvo nušautas ant tilto Alytuje.
Vieno iš kapinėse esančių antkapinių paminklų autorius – skulptorius Vytautas Kašuba. Taip pat šiose kapinėse 1919–1974 m. buvo palaidota Konstantino Mikalojaus Čiurlionio mama Adelė Čiurlionienė. Tuo metu dailininko brolis Stasys buvo pirmasis Alytaus apskrities viršininkas, mama gyveno su juo Alytuje. A. Čiurlionienė mirė 1919 m. vasario 23 d. ir buvo palaidota šiose kapinėse. 1974 m., rengiantis iškilmingai minėti M. K. Čiurlionio 100-ąsiais gimimo metines (1975 m.), jos palaikai perkelti į Druskininkus, šalia vyro Konstantino. Alytaus kapinėse buvusi A. Čiurlionienės palaidojimo vieta pažymėta mediniu koplytstulpiu.
Kapinėse taip pat yra 1939 m. pastatytas paminklas „Motinai“, o greta jo – 1995 m. originalus kryžius „Negimusiems“.
Alytaus rajonas
Rumbonių kaimo kapinės (Rumbonių k., Alytaus sen., Alytaus r.)
Vieta: https://goo.gl/maps/Qdp9W3NFcjdoJHAk7
Rumbonių kaimo kapinėse galima apžiūrėti dailės paminklu paskelbtą grafaitės Juzefos Korevaitės kapo balto marmuro antkapinį paminklą. Iki mūsų dienų išliko žinių, kad šį antkapinį paminklą sukūrė žymus Varšuvos skulptorius Pijus Velionskis, žiūrėdamas į Juzefos, mirusios 1908 m., išlikusią nuotrauką.
Taip pat šiose kapinėse yra Lietuvos nepriklausomybės kovų karių kapai.
Informacija Alytaus TIC