Azijietiška virtuvė – antra mano silpnybė po prancūziškos klasikos ir dėl įvairiais umami skoniais apdovanotų patiekalų, kilometrai man yra jokia riba. Kas mane žino, supras, kad aš dėl išlauktos vakarienės galiu skristi ir 5 valandas (ne tik galiu, bet ir skrendu) o 100 kilometrų yra tikras juokas, net jei girdėjau kažką prabėgomis ar kažkas parekomendavo. Iš principo aš neinu į maitinimo vietas pagal rekomendacijas. Aš atsirenku pats pagal savo kriterijus ir taisykles – ką reikia paragauti ar pabandyti, bet šį kartą paklausiau visiškai man nepažįstamo žmogaus, kuris mėgsta ramenus ir tiesiog nurodė man kryptį: nuvažiuok, pabandyk, pasakyk…
Kaunas, teatleidžia man mano miestas Vilnius, bet tarpukario inteligentijos nugludintas miestas man labai mielas, pirmiausiai – beprotiškai graži architektūra, antra – ten kuria ir gyvena mano mėgstamas konditerijos šefas, trečia – mieste atsiranda vietų, dėl kurių verta važiuoti, ragauti ir ieškoti kažko įdomesnio, ketvirta – nėra kvailų kelių susiaurinimų ir penkta – mieste yra renginiams ir sportui puiki infrastruktūra, kurios, deja, bet Vilnius pasivyti negali.
Bao Bar – nedidelė, kukli, asketiška vietelė, kuri niekaip nekvepia man Japonija ar Tailandu, bet afroamerikietišku akcentu – azijietiško gatvės maisto vieta, kurioje susirenka įvairių skonių ir minčių pakeleiviai. Kas pirmiausia man labai patiko, tai – padavėja – paprasta, draugiška mėlynų plaukų linksmuolė mane nuteikė pozityviai tik įėjusį – „aš padarysiu viską, kad jūs būtumėte patenkinti“ ir paminėjo, kad čia neseniai lankėsi vienas maisto kritikas ir buvo sužavėtas. Na, aš žodžio kišenėje neieškau, visada jį turiu rankoje, tad pasakiau, kad tikras maisto kritikas dar pas juos nebuvo. Linksma pradžia nuteikė optimistiškai. Maisto kortą norėjau pereiti skersai ir išilgai, tad, visu savo „svoriu“ priėmiau tos dienos iššūkius.
Maistas. Išties virtuvė – komfortiška, kokybiška ir labai draugiška – saldžiųjų bulvių kroketai su plėšyta kiauliena buvo purūs, minkšti ir be jokių pastabų. Chimichuri padažas derėjo puikiai, skoniai nesiliejo, vienas kitą papildė. Aštrūs Sriracha vištienos sparneliai gal buvo šiek tiek perkepti, bet pelėsinio sūrio padažas juos labai gerai „reanimavo“ ir neleido nusivilti. Traškūs kalafiorai su žemės riešutų padažu ir džiovinto tuno drožlėmis skonio prasme buvo geri, bet kalafioras iš principo daržovė verta didesnės pagarbos. Gruzdinti riebaluose ir dar nubarstyti Bonito flakes Katsuobushi drožlėmis – jau truputį perlenkta lazda.
Bao bandelės su krevetėmis ir su traškia vištiena – patiekalai, verti pagyrimo, ne dėl savo įdarų ar derinių, bet dėl pačios bandelės. Kol dauguma naudoja šaldytas pramonines Bao bandeles, jūs jas kepate patys ir išties be pretenzijų – puikus skonis, tekstūra, lengvai dantis rakinantis malonumas ir jį lydintys priedai.
Iš tikrųjų čia važiavau dėl rameno, kurį man rekomendavo ragauti ir Tonkotsu ramenas su kvietiniais makaronais, chashu kiaulienos papilve, dashi ir marinuotu kiaušiniu būtų tikrai neblogas, jei iki jo valgymo nebūčiau panašus į sumo imtynininką. Sultinys – puikus, chashu kiauliena puikiai paruošta, tik nepanašu buvo į papilvę, kiaušinis – be galo svarbus akcentas ramenui buvo tobulas, tad, aš dėl šios darbininkų sriubos tikrai dar išsukčiau iš kelio.
Vieta – įdomi, manau, kad kokybė šokinėjanti, nes virtuvė daug apimanti, tad ten tikėtis aukštosios gastronomijos – neverta, bet skonių potyrių bus ir tikėtina gerų. Alus – japoniškas, tikrai šaltas ir gaivus, gaiviųjų gėrimų asortimentas – džiuginantis, o kitų gėrimų ten gali ir nebūti. Kaip ir visada man svarbūs akcentai – švara, ši dalis koreguotina, o taip pat atsukite šildymo ventilius, nes už lango žiema. Išėjome laimingi ir patenkinti, taip kaip mums ir buvo pažadėta.
Jus aplankė maisto kritikas.
Maistas mylintiems gyvenimą
