Minint Lietuvos žydų istorijos metus kviesime susipažinti su 8-uose Lietuvos žydiškų miestų (Radviliškio, Varėnos, Kėdainių, Eišiškių, Anykščių, Dusetų, Žiežmarių ir Molėtų) buvusių štetlų istorija, išlikusiais objektais, įdomiausiomis to krašto istorijomis, bei kultūros vertybėmis. Ne tik kviesime skaityti ir susipažinti, bet kiekvienas straipsnis taps maršrutu skaitytojo asmeninei kelionei. #Atraskpradžią
Jei manęs klaustų patarimo, kur nuvažiuoti pasižiūrėti žydiškojo paveldo, Varėna nebūtų tarp pirmųjų dvidešimties pasiūlymų. Nei, ko gero, tarp penkiasdešimties. Varėnos miesto žydškoji istorija yra be galo paini, aprašyta gana sekliai, o išlikusio paveldo – ne itin daug. Bet ruduo – grybų metas, o Varėna – grybų miestas, pabandysiu, kiek įmanoma, „išpainioti“ istorijas ir sudėlioti maršrutą tiems, kuriems gal būtų įdomu po grybų aplankyti žydiškojo paveldo likučius.
Kodėl vis kalbu apie painiavą? Keliautojai tikriausiai žino, kad yra dvi Varėnos: Senoji (arba Varėna I) ir šiaip Varėna (arba Varėna II). Istoriniuose šaltiniuose šios dvi Varėnos yra minimos kaip viena. Iš pradžių ir neturėjo būti kitaip: palei svarbų kelią įsikūrė miestelis, vėliau netoli miestelio nutiesė geležinkelį ir pastatė stotį, kaip būdavo įprasta. Kai kurie miesteliai išsiplėtė ir stotys tapo jų dalimi, kai kur stotys liko miestelių pašonėje. Su Varėna išėjo kitaip: stotis (Varėna II) išsiplėtė, sutraukė gyventojus ir amatus, peraugo pirmąjį miestelį (Varėną I) ir užėmė to miestelio vietą. Dar daugiau, Tarpukariu, demarkacinė linija padalino Varėną Lenkijai ir Lietuvai: miestelis liko mums, stotis atiteko lenkams. Taip ir išeina, kad istoriniai pasakojimai iki XIX a. vidurio yra apie Senąją Varėną, XIX a., nutiesus geležinkelį, stoties ir miestelio istorijos labai susipynė. Tarpukariu vėl mūsų pasakojimai sukasi aplink Varėną I, o šiais laikais, kai kalbame apie Varėną, be abejo, turime omenyje Varėną II. Tai apie kurią Varėną kalbėsime šįkart? Pabandykime susipažinti su abiem.
Į Pietų Lietuvą žydai kraustėsi pakankamai anksti: Merkinėje, Eišiškėse, kituose štetluose bendruomenės XVI a. jau buvo žinomos. Varėną, žydų vadintą Orany arba Aran (Varėna I), įsikūrusią šalia kelio tarp Vilniaus ir Merkinės, greičiausiai jie pasiekė apie XVIII a. Iki nutiesiant geležinkelį, Varėna labai nesiplėtė, XIX a. viduryje jame gyveno apie pusantro šimto žydų.
Atsiradus geležinkeliui ir už keleto kilometrų pastačius stotį (būsimąją Varėną II), Varėna I ėmė plėstis. 1881 metais miestelį nusiaubė gaisras – per dvi dienas nebeliko praktiškai visų namų. Kaip tik tuo metu pradėjo sklisti kalbos, kad carinė valdžia netoliese ketina steigti poligoną. Tai išgirdę vietiniai ir nevietiniai žydai ėmė supirkinėti padegėlių sklypus centrinėse gatvėse, o kartais net pasiūlydavo pastatyti namą užmiestyje mainais už sklypą miestelyje.
Kai pagaliau prie Varėnos I buvo įkurta rusų kariuomenės vasaros stovykla, vadinta Lageriais, ir bene dadžiausias carinės Rusijos poligonas kariuomenės pratyboms, miestelis dar labiau išaugo. Pradžioje vietiniai padėjo statyti karinius sandėlius, barakus vėliau – aptarnauti kariškius, prekiauti su jais. Į Varėnos stotį atvykdavo traukiniai su kareiviais, arkliais, technika, maistu – krovinių vežiojimas iš stoties į Lagerius vietiniams (ir žydams tarp jų) leido užsidirbti papildomai. Taip XIX amžiaus pabaigoje Varėnoj I gyveno jau per 2600 žmonių, 1473 jų buvo žydai.
Žydų bendruomenė pasistatė medinę sinagogą (iki I pasaulinio karo Varėnoje veikė net 3 sinagogos), religinę mokyklą, miestelyje buvo žydams priklausiusių parduotuvių ir užeigėlių. Netrukus prie Varėnos I ėmė augti fabrikai. XIX a. pabaigoje žydas Kopelis Magadovskis pastatė koklių fabriką iš trijų pastatų (gamybos, degimo ir sandėliavimo), tačiau taip ir nepradėjęs jo eksploatuoti 1905 m. perdarė į kareivines. Tam pačiam žydui priklausė Varėnos lentpjūvė ir malūnas. Verslininkų Jeršanskių šeima pasistatė krakmolo ir kartono fabrikus. Žydams priklausė kalkių degykla, garinis malūnas, plytinė. Be abejo, miestelyje buvo įkurtos ir žydų kapinės.
Varėna II, tuo tarpu, ir po geležinkelio nutiesimo geram penkiasdešimtmečiui išliko tik stotis su nedidele gyvenviete šalia, valdžios vadinama Privetka. 1905 metais, pavyzdžiui, stotyje gyveno vos 90 žmonių, Privetkoje – 37. Žydams Varėnos stoties prieigose oficialiai kurtis leista tik XX a. pradžioje, nors kelios šeimos tokių nurodymų nepaisė ir nuomojosi sklypus net ir galiojant oficialiems draudimams, turėjo savo parduotuvėlių ir užeigėlių. Panaikinus draudimus, Varėnos stotyje jau veikė Antonovičiaus viešbutis, anąpus geležinkelio – Iljos Milerio lentpjūvė (pirmoji pramonės įmonė Varėnoj II), o pervaža per geležinkelį ilgam įgijo Milerio pavadinimą. Anuomet pervažų būdavo kas keletą kilometrų, kadangi šlagbaumų nebūdavo, jas prižiūrėdavo sargai. Taip pervažos ir įgaudavo žmonių pavardes.
Pirmojo pasaulinio karo metu Varėna I buvo sugriauta iki pamatų, iš miestelio liko vieni griuvėsiai, Varėnoje II neliko stoties.
Tarpukariu Varėna vėl nukentėjo: buvo perskirta demarkacinės linijos. Varėna I atsidūrė Lietuvos teritorijoje, Varėna II – Lenkijos. Varėna I po karo taip ir neatsigavo. Žydų bendruomenė prarado didžiąją dalį bendruomenės: kaip rašo keliautojas P. Biržys-Akiras, iš prieš karą čia gyvenusių 600 šeimų beliko tik 70. Daugelis emigravusių į Rusiją pabėgėlių taip ir nebesugrįžo, kiti išvyko į Ameriką ar Palestiną. Iš trijų sinagogų liko vienintelė, atstatyta 1922 metais, viena arba dvi mokyklos su vis mažėjančiu mokinių skaičiumi. 1920 metais buvo įkurtas Žydų liaudies bankas, tikriausiai, turėjęs padėti finansuoti atkuriamus verslus. Jeršanskių šeimai savo kartono fabriką, gaminusį po 25 tonas produkcijos per metus, pavyko išlaikyti, o va krakmolo fabrikas, panašu, neišliko.
Varėnoje I Tarpukariu veikė žydams priklausiusių 16 parduotuvėlių. Keleto kepyklų savininkai irgi buvo žydai: Feigė Blecharavičienė, Šimelis Chaikovičius, Cilė Žembrauskienė. Alytaus gatvėje buvo didžiausia Varėnos kepykla, priklausiusi Rochei Mikolovskienei. Varėnoje I buvo ir nedidelis medinis žydų knygynėlis, kuriame, anot P. Biržio-Akiro, stovėjo 3 spintos, jose buvo 210 knygų „hebrajų kalboj“, 360 knygų „žydų kalboj“ ir 181 „rusų kalboj“. Vaikų knygynėlyje – 350 knygų „žydų ir hebrajų kalbose“. Valstybinė degtinės parduotuvė priklausė Einei Kaplanui. Du autobusai, prekinis ir keleivinis, irgi priklausė žydams. Varėnoje buvo 5 žydai siuvėjai, 5 mėsininkai, 4 batsiuviai, 2 kalviai, dailidė, kirpėjas, fotografas ir vaistininkas. (
Lenkiškojoje Varėnos dalyje žydų buvo visai mažai belikę, pvz. 1919 m. sudarytame rinkėjų sąraše įrašyti vos 56 žydai (Varėnoje I – 175). Pažymima, kad tarp Varėnos stoties gyventojų buvo fabrikantas Šimelis Magovskis, viešbučių savininkai Leiba Kacas ir Leiba Merikanskis, kepėjai Bencjonas Levinas ir Emus Vidlanskis.Kad ir nedidelė bendruomenė pasistatė miestelyje maldos namus, įsteigė žydų labdaros bendrovę – beprocentinių paskolų kasą, kurios tikslas buvo padėti neturtingiems vietos žydams. Lenkų laikas vienintelė miestelio pramonės įmonė buvo Milerio lentpjūvė, o skerdikas Aižikas Levas, 1933 metais gavęs patentą skersti gyvulius ir paukščius, galėjo tą daryti tik religiniams žydų poreikiams.
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje dauguma miestelio krautuvių priklausė žydams, o amatais vertėsi įvairių tautybių žmonės. Žydai buvo batsiuviai (Dovydas Kurliandskis, Kopelis Notikas, Abramas Notikas), kalviai (Faiba Vidlianskis ir Šolomas Bernšteinas), laikrodininkas Hiršas Karklinskis, kepėjai (Abramas Vidlanskis ir Icikas Elfmanas), kirpėjas Mauša Viniskis.
Varėnai II tapus Nepriklausomos Lietuvos dalimi prie Varėnos mokyklos buvo sudaryta žydų klasė, vadinama komplektu. Mokinių buvo nemažai, keliasdešimt, vienam mokytojui dirbti buvo sudėtinga, todėl ministerija paskyrė ir „neetatinį“ mokytoją. Tokiems mokytojams atlyginimą paprastai mokėdavo žydų bendruomenė.
Kapinių Varėnos II žydai savų neturėjo, visą laiką nuo pat atsikraustymo į šią vietovę mirusiuosius vežiojo į Varėnos I kapines. Lenkmečiu kapines pasiekdavo tik kirsdami demarkacinę liniją. Demarkacinę liniją galėdavo kirsti ir gavę leidimus dirbti Lietuvoje likusią savo žemę, nors retas žydas tokios turėjo: leidimus veikiausiai išsiimdavo netikrus tam, kad galėtų aplankyti už sienos gyvenančius artimuosius.
1941 metų rugpjūčio mėnesį Alytaus apskrities valsčių viršaičiai gavo nurodymą suregistruoti visus vyresnius kaip 14 metų žydus. Varėnos I valsčiuje gyveno 190, Varėnos II – 138 tokie žydai. Dar keliasdešimt buvo vaikų iki 14 metų. Vasaros pabaigoje visi jie buvo suvaryti į Varėnos I sinagogą ir netrukus sušaudyti miške. Tuščius likusius žydų namus atidavė kariuomenės reikalams, o daiktus išsidalino arba aukcionuose išpardavė buvę kaimynai. Karą išgyveno 8 Varėnos žydai.
Interaktyvią pažintį su Varėnos žydų palikimu susijusiais objektais pradėkime nuo geležinkelio stoties: būtent dėl jos ir karinių poligonų netoliese plėtėsi Varėna I,
1851 metais buvo nuspręsta tiesti geležinkelio liniją tarp Sankt Peterburgo ir Varšuvos, tarp Vilniaus ir Gardino buvo numatytos 8 stotys. Medinis stoties pastatas buvo pastatytas 1861 metais, o pirmasis reguliarus traukinių eismas atidarytas 1862 metais. Šie metai – Varėnos II įkūrimo data.
Varėnos geležinkelio stotis XIX a. buvo medinė, pagal Rusijos imperijos klasifikaciją jai priskirta trečia klasė. Lietuvos teritorijoje iš 21 stoties tik Lentvario ir Virbalio stotys buvo aukščiausios klasės, o Vilniaus ir Kauno – pirmos. Antrosios klasės stotis buvo Švenčionėliuose, trečios – Žasliuose, Kazlų Rūdoje, Varėnoje ir Dūkšte, ketvirtos Valkininkuose, Marcinkonyse ir kt. Aukščiausia klasė reiškė, kad ši stotis pasirengusi priimti ir carą, o kodėl tokios atsirado Lentvaryje ir Virbalyje – kitų pasakojimų tema.
Varėnos geležinkelio stotyje buvo bufetas (Marcinkonyse ar Valkininkuose nebuvo), jame pardavinėdavo labai skanius pyragėlius, tačiau traukinys čia sustodavo trumpam – vos 8 minutėms, tai ne visi tų pyragėlių galėdavo paragauti.
Pirmojo pasaulinio karo metu stotis buvo sugriauta ir atstatyta jau po 1920-ųjų metų, kuomet Varėna II atsidūrė Lenkijos sudėtyje. Lenkai atstatė gražų mūrinį pastatą su mansarda ir balkonu antrame aukšte. Ši stotis buvo sugriauta 1944 metais, o dabartinė pastatyta 1954 m.
Žydams kurtis Varėnos stotyje (valdžios vadintoje Privetka) buvo leista tik 1903 metais, tačiau tokių nurodymų paisė ne visi. Dar 1868 metais “valdiškoje žemėje prie Varėnos stoties žydai buvo pasistatę 6 namus”, tačiau kas tai per namai, neaišku. Galbūt šie, esantys Savanorių gatvėje ir greta jos?
Nuo stoties pasukime į vieną pagrindinių miesto gatvių – Vytauto. Čia iškart akin krinta Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, stovinti trikampiame sklype. Jo vienintelio toje gatvėje XIX a. pabaigoje caro valdžia neleido išnuomoti neribotam terminui. Šioje gatvėje bent trys žydai turėjo išsinuomavę žemes, tačiau po caro įsakų, draudusių žydams dalyvauti nuomos varžytinėse, jie privalėjo savo statinius išsikelti arba perleisti valstybės iždui. Dabar šioje Varėnos gatvėje – vien pokariniai pastatai.
Norintiems giliau susipažinti su Varėnos krašto žydų istorija, rekomenduoju užsukti į Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos (Vytauto g. 19, Varėna) kraštotyros skyrių. Ypatingai rekomenduoju pavartyti 1931 m išleistos P. Biržio – Akiro knygelės apie Dzūkiją kopiją: čia autentiška kalba pasakojama ir apie tuomečius Varėnos žydus.
Iš Vytauto pasukus į Jono Basanavičiaus gatvę, mus iškart pasitiks bene svarbiausias žydiškojo paveldo pastatas – medinė Varėnos sinagoga (Jono Basanavičiaus g. 14, Varėna). Lietuva – viena iš nedaugelio Europos šalių, kur yra išlikusių medinių sinagogų (jų priskaičiuojama arti dviejų dešimčių), o kad ir Varėna turi tokį paveldo pastatą, nustatyta vos prieš porą metų. Sinagoga turi akmeninius pamatus, rąstines sienas, išliko atentiški langai. Kaip minėjau, apie žydiškąją Varėną ne tik žmonių atsiminimuose, bet ir moksliniuose darbuose informacija yra labai paini, todėl nei kada statyta ši sinagoga, nei kas joje meldėsi, užtikrintai papasakoti kol kas negaliu. Sovietmečiu čia veikė Varėnos kultūros namai, o dabar joje įrengtos parduotuvės ir sienas nuolat puošia politikų ir partijų reklamos.
Na ir .. tiek apie žydiškąją Varėną. Jeigu norisi dar pasidairyti Varėnos gatvėmis, rekomenduoju praeiti toliau J. Basanavičiaus, M. K. Čiurlionio, V. Krėvės, Sporto, Melioratorių gatvėmis. Jose yra išlikusių senų medinių namų, tačiau ar ir kurie iš jų priklausė žydams – galiu tik spėlioti.
22, 23, 24, 25. Senieji Varėnos pastatai Jono Basanavičiaus, M. K. Čiurlionio, Vinco Krėvės gatvėse.
Pasivaikščiojus po Naująją, pats metas keliauti į Senąją Varėną. Kelionė automobiliu užtruktų apie 10 minučių, pėsčiomis – apie valandą. Senojoje Varėnoje pirmiausia siūlau stabtelėti prie Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios (Vytauto g. 196, Senoji Varėna). Čia esantis didžiulis informacinis stendas supažindina ne tik su Senosios Varėnos istorija, lankytinomis vietomis, bet šiek tiek užsimena ir apie žydų bendruomenę.
Apie bažnyčia jame informacijos irgi yra, tačiau neužsimenama, jog po Pirmojo pasaulinio karo sudegus senajai bažnyčiai, miestelio žydai davė pinigų jos atstatymui.
Keliaujant toliau Vytauto gatve į akis krinta keletas senų mūrinių pastatų. Išsitraukiame tarpukarinę nuotrauką palyginimui: taip – tolumoje matosi tas pats mūrinukas.
Vienas jų, dviaukštis su mansarda, žydui Dovydui Rabinavičiui priklausęs gyvenamasis namas. Čia buvo ir parduotuvė. Sovietmečiu čia veikė pieninė, dabar gyvena žmonės.
Vytauto gatvėje yra ir daugiau senų pastatų, veikiausiai buvusių žydnamių.
Žydams priklausę pastatai paprastai būdavo su dviem durimis prie pagrindinės gatvės arba kampiniais įėjimais, labai žemais pamatais, įdomiais priestatas, mansardomis: dažnas toks namas gali būti buvęs „žydnamis“. Kitokią žydų pastatų architektūrą lemdavo pastato paskirtis, didelės šeimos, iš vietos į vietą kilnojami namai. Siūlau pasivaikščioti centrine gatve ir pasidairyti į aplinkinius pastatus, gal pavyks atrasti įdomių detalių.
Iš Vytauto gatvės pasukę į Rūtų ir Antakalnio gatveles už kelių šimtų metrų prieisime senąsias žydų kapines. Tai buvo vienintelės kapinės abiems Varėnoms. Iki šiol kapinėse išlikę apie pora šimtų antkapinių paminklų ar jų fragmentų, kai kurie paminklai – įdomių formų, gerai išsilaikę, įskaitomi. Rusiški įrašai sako apie 1910 metų palaidojimus.
Toliau keliaudami Antakalnio gatvele išeisim atgal prie bažnyčios. Jeigu turite automobile, siūlau sėstis į jį, o jei mėgstate keliauti pėsčiomis, pasiruoškite šiek tiek ilgesniam pasivaikščiojimui. Netoli bažnyčios, beje, yra picerija ir parduotuvė – pats laikas pasirūpinti maistu ar gėrimais.
Jeigu keliautojams smalsu patyrinėti šiek tiek giliau, netoli Glūko ežero yra išlikęs buvusios Artilerijos (arba Glūko) stoties, statytos dar 1881 metais šalia karinio poligono, pastatas (Grybautojų g. 8, Glūko g., Varėnos r.). Rusijos imperijos laikais ši stotis ir poligonas ženkliai išaugino žydų bendruomenę Varėnoje: žydai amatininkai, prekybinkai tiekė prekes ir paslaugas kariams. 1920 metais, kuomet Varėna II pateko į Lenkijos rankas, Glūko stotis laikinai buvo naudojama kaip Varėnos stotis. Vėliau kariniai daliniai ir stoties pastatas buvo perorganizuota į tuberkuliozės sanatoriją, veikusią iki Antrojo pasaulinio karo. Žydai prekybinkai aptarnaudavo sanatorijos kompleksą, o pasiturintys mėgdavo čia poilsiauti. Sovietmečiu čia buvo įrengti butai, girininkijos pastatas. Dabar tai šis pastatas nebenaudojamas. Jei apsilankysite prie šios buvusios stoties-sanatorijos, kviečiame atsiųsti dabartinių pastato ir vietovės nuotraukų.
Paskutinis objektas, kaip visuomet, skirtas pagerbti Antrojo pasaulinio karo metu žuvusius Varėnos, aplinkinių miestelių ir Vilniaus geto žydus, sušaudytus miškelyje apie 2 km už Senosios Varėnos.
1941 metų vasarą prieš žydus imtasi represijų: įvesta komendanto valanda, priverstinė kasdienė registracija, jiems liepta prisisiūti geltonas šešiakampes žvaigždes. Rugsėjo pradžioje abiejų Varėnų žydai buvo įkalinti Varėnos I maldos namuose. Po kelių dienų išrengti iki apatinių jie vorele buvo nuvesti į mišką ir ten sušaudyti. Pirma vyrai, po to – vaikai, moterys, seneliai, iš viso apie 360 žmonių. Žudynių vietoje (koordinatės: 54.265017, 24.518583) stovi paminklas, padėkime atminimo akmenėlį ir mes.
Antrą pasaulinį karą išgyveno 8 Varėnos žydai.
Masinių Varėnos žydų žudynių vieta miškelyje tarp Senosios Varėnos ir Ežeriekų kaimo.
Šaltiniai:
- Česnulis, V. Varėnai 150 metų. – V.: Rotas, 2012. 112 p.
- Latvytė-Gustatienė, N. Žydai. Straipsnis iš knygos „Senoji Varėna – 600“. – Senoji Varėna: Senosios Varėnos bičiulių klubas, 2014. – 114-125 p.
- Biržys-Akiras, P. Varėna. Lietuvos miestai ir miesteliai. Alytaus apskritis. T.1 Dzūkų kraštas. – Kaunas, 1931.
- Lazdinienė, V. Varėnai – 580 metų. – „Merkio kraštas“ 1993.03.10.
- Rosin, Y. Aran-Varėna
- Bubnys, A. Holokaustas Alytaus apskrityje 1941 metais
- Apie masines žudynes: Holokausto Lietuvoje atlasas
- Artilerijos geležinkelio stotis ir geležinkelio atšakos likučiai
Buvusi Varėnos karinė stovykla
http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1910#_ftnref13
Nuotraukos:
Lietuva senose fotografijose: Varėna
Kretingos krašto muziejus
Ghetto Fighters House
Olita-Orany
Kitapus
Wikipedia: Glūko geležinkelio stotis
JewishGen: Aran-Varėna
Autorė: Aušra Mikulskienė
Projektą iš dalies finansuoja: Kultūros paveldo departamentas
