Šiemet tai nutiko labai anksti. Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vedėjas Mindaugas Kirstukas šį savaitgalį vėjalandes šilagėles aptiko Kauno marių regioniniame parke Būdos–Pravieniškių miškų biosferos poligone.
Vėjalandė šilagėlė – raudonosios knygos augalas. Lietuvoje jos auga beveik 100 vietų, kurių bendras plotas yra ne didesnis kaip 500 ha, suskaičiuota, kad čia žydi 10–15 tūkstančių šilagėlių.
Dažniausiai vėjalandės šilagėlės aptinkamos pietryčių Lietuvoje. Šiauriausiai aptiktos Rokiškio rajone.
Šiam įspūdingam pūkuotam augalui įtinka ne kiekvienas miškas – ir smėlis turi būti nerūgštus, ir medžiai, krūmai ar žolės neuždengti saulės. Jei sąlygos tinkamos, šilagėlė dar iš rudens sukrauna žiedą ir kai tik pavasarį nutirpsta sniegas, iškelia jį ant sprindžio aukščio, švelniais ilgais ir tankiais plaukeliais apaugusio kotelio.
Augalui peržydėjus, subrandintas sėklas tolyn nuneša vėjas. Nusileidusios ant žemės sėklos pačios įsirausia į žemę. Tik ne kaip koks kurmis, o kaip grąžtas, nes sugerdamas drėgmę sukasi vaisiaus snapelis. Jeigu užtenka drėgmės, išsibarsčiusios sėklos dygti gali pradėti maždaug po dviejų savaičių arba vėliau – vasarą. Bet jeigu aplinka pasikeičia, šilagėlės nepražysta ir, deja, išnyksta.
Žydinčių vėjalandžių šilagėlių grožis užburia, bet augalo geriau neliesti – šis grožis nyksta! Be to, visos augalo dalys nuodingos, o į akis ar ant jautresnės odos patekusios sultys gali sukelti uždegimą.
