Ilgai galvojau kaip pavadinti šį gaminį, lyg ir ruošinys, lyg ir pagardas, bet visgi labiausiai mūsų namuose prilipo pavadinimas Česnakynė, nors česnakai čia yra tik kvarteto dalis.
Ir jei anksčiau mano firminių sriubų slaptasis gardintojas buvo adžika, dabar ji trumpam (o gal ir ne) išstumta iš elito, labai jau valgytojams įtiko truputį aštrus sriubų skonis ir aromatas. Dedu česnakynės ir į troškinius, trinu keptą duoną, tepu kepamą paukštieną, žodžiu naudoju ten, kur tinka česnakas, sūrumas ir aštri nata.
Gamyba labai nesudėtinga, ilgėlesnis tik česnakų lupimas, nes naudoju rudenį išrautus, šviežius ir – kaip mėgstu pajuokauti – tikrus, naminius. Joks iš už jūrų marių atvežtas česnakas neprilygsta tokiam, tad jei jau sumanytumėte pasigaminti šio skanumyno, pirkite kiek brangesnius, bet mūsų ūkiuose ar pas babytę augintas galvas.
Ir jau ne kartą diskutavome apie aitriųjų pipirų aštrumo laipsnį, česnakynei vertėtų rinktis vidutinio aštrumo pipirus, nes jie naudojami su visomis sėklomis, kuriose yra pats macnumas. Jei turite labai aštrius, deginančius, prieš gamybą sėklas visgi išimkite. Aš šį kartą naudojau geltonus, beveik oranžinius čiliukus, todėl gavosi tokia ryški geltona spalva.
Proporcijos sekančios:
0,5 kg česnakų
0,5 kg aitriųjų pipirų
120 g rupios druskos (4 šaukštai)
100 ml tyro bekvapio aliejaus
Česnakus nulupu, pipirams nupjaunu kotus ir viską dedu į maisto smulkintuvo indą (blenderis nelabai tiks, geriausia malti kombaino ar kokteilinės peiliais). Bemalant lėta srovele supilu aliejų, malu iki masė tampa tolygi. Galiausiai suberiu druską ir dar kelioms sekundėms jungiu peilius.
Česnakynę sudedu į nedidelius indelius, vieną pasilieku šaldytuve, kitus nešu į rūsį.
Atidarytas indelis šaltoje aplinkoje puikiai laikosi iki 3 mėnesių.
