Spalvota Maroko mozaika: miestai, dykuma ir džinai
Sakoma, Marokas – tai vieta, kurioje susiduria kultūros, žmonės ir net pasauliai. Maroke galima rasti visko: ilgą ir turtingą istoriją, neįtikėtinai įvairią gamtą, Sacharos dykumą ir slidinėjimo kurortus, kedrų miškus ir palmių oazes. Maroko žmonės irgi primena mozaiką – nuo berberų iki tuaregų, nuo drąsių prekeivių iki kuklių kalnuose gyvenančių šeimų. Marokas nepalieka abejingų ir patenkina pačius įvairiausius norus. Tereikia pasiryžti ir nukeliauti!
Fesas – tūkstančių gatvių labirintas
Ar galite įsivaizduoti miestą, kurio seniausią dalį raizgo 10 tūkstančių gatvelių – kuo gilyn į labirintą, tuo jos siauresnės ir tuo mažiau gatvių pavadinimų, o pasiklysti jose vienas juokas, todėl net ir ne visi vietiniai gidai jomis klaidžioja, ypač naktį. O ir paštininkais dirba tik tie, kurie čia ir gyvena – antraip pasiklystų ir jie. Miesto gatvėmis važinėja ne automobiliai, bet asilų traukiami vežimai, motoroleriai, dviračiai ir skuba daugybė pėsčiųjų. Taip, toks miestas iš tiesų egzistuoja – tai Fesas, kurio labirinte glūdi architektūros ir istorijos perlai.
Jei paklaustumėte fesiečių, jie pasakytų, kad Fesas yra tarsi pasaulio bamba – viskas, kas seniausia, geriausia ir tobuliausia, buvo sukurta arba yra būtent šiame mieste. Jie neklysta – čia gyveno daugybė mokslininkų, buvo padaryta nemažai atradimų, veikė unikalios korano mokyklos, o Al Karauino universitetas, įsteigtas moters, laikomas seniausia tebeveikiančia mokymo įstaiga pasaulyje. Žinoma, Feso gyventojai didžiuojasi įvairių sričių meistrais – keramikos žiedėjais, mozaikų gamintojais, odų išdirbėjais ir visais kitais. Tuo galima įsitikinti ir patiems apsilankius pačiose seniausiose ir bene labiausiai dvokiančiose odų raugyklose, kuriose darbas vyksta lygiai taip, kaip ir prieš kelis amžius, taip pat žvelgiant, kaip kruopšiai dėliojamos mozaikos, kaip audėjų rankose gimsta tradiciniai raštai. Fesiečiai greičiausiai teisūs – atsidavus miesto dvasiai ir prisijaukinus džinus miestas atrodo tikras stebuklų laukas.
Įsijausti į Feso dvasią kelionės metu padeda ir kitos patirtys, pavyzdžiui, apsilankymas Glaoui rūmuose, kuriuos mini ir rašytojas Tahiras Shahas. Juose gyvena keistuolis menininkas, ir niekas nežino nei kas jis, nei iš kur jis atsirado. Taip pat ekstremalius pojūčius mėgstantiems skirtos viešosios pirtys, kuriose be maudynių vyksta dar ir šokiai, po plačiais skliautais dainuojama. Galiausiai, net ir naktinis pasivaikščiojimas po Feso gatveles su vietiniu gidu. Ir, žinoma, gyvenimas tikruose riaduose, priklausančiuose fesiečių šeimoms.
Sacharos dykumos magija
Marokas nuostabus tuo, kad gali padovanoti beprotiškai daug skirtingų vaizdų akims ir potyrių sielai. Todėl visai kitokie nuotyiai laukia pabėgus iš triukšmingų miestų į Sacharos dykumą. Paprastai rekomenduojama tam skirti dvi naktis – vieną praleisti viešbutyje prie dykumos, o kitą – stovykloje dykumoje po tūkstančiais žvaigždžių. Ir nors Fesas gali pasigirti ilga ir turtinga istorija, bet tikresnius ir atviresnius žmones galima rasti dykumoje. Jie viską padarys ir atiduos tam, kad parodytų geriausią Maroko pusę.
Prieš leidžiantis į dykumą reikėtų pasinaudoti proga ir susipažinti su Merzūgos apylinkių įdomybėmis. Džipais galima nesunkiai pasiekti juodųjų vergų kaimą, kurio gyventojai keliautojams atlieka tradicinę muziką, parodo neįprastus muzikos instrumentus. Kita pramoga – fosilijų ieškojimas, o jei apylinkėse esantys ežerai neišdžiūvę, juose galima pamatyti net ir flamingų. Žinoma, viena smagiausių pramogų – pasivažinėjimas smėlio kopomis. Saulei pakrypus vakarop ir orui kiek atvėsus tenka išsirinkti geriausią dykumos laivą, t. y. kupranugarį ir leistis į dykumoje esančią stovyklą, kurioje laukia vakaras prie laužo.
Atėjus nakčiai ir akims apsipratus su juoda tamsa, atsiveria žodžiais sunkiai nusakomas grožis – tamsiame tarsi smala danguje suspindi miriadai žvaigždžių – tokio kiekio pamatyti tankiai gyvenamose vietose tiesiog neįmanoma dėl vadinamosios šviesios taršos. Įsivaizduokite, kad prigulę ant kilimėlių galite gaudyti krentančias žvaigždes ir nespėti galvoti norų. Beje, palydint arba pasitinkant saulę verta susirasti „savo“ kopą, pasidžiaugti ramybe ir tyla – kopų visiems užteks. Čia apimantį jausmą sunku paaiškinti, bet tikrai verta pabūti su savimi ir jį patirti.
Maroko kino sostinė
Maroko kino sostine vadinamas Varzazatės miestas, kurį norint pasiekti tenka persiristi per Atlaso kalnus. Ir nors kelionė būna nelabai trumpa, tačiau vaizdai per automobilio ar autobuso langus būna labai spavingi, kaip marokietiška mozaika, tiek emocine, tiek gamtos, tiek spalvų prasme. Vaizdas nuolat keičiasi ne tik artėjant prie Varzazatės, bet ir priklausomai nuo metų laiko – pavasarį viskas žydi ir žaliuoja, o rudenį pasitinka rusvų spalvų paletė.
Varzazatėje yra įsikūręs kino institutas, kuriame ruošiami puikūs dekoracijų meistrai ir antraplanių vaidmenų arba masinių scenų aktoriai. Kino pramonė Maroke ir Varzazatėje nėra, nors vietiniai ir skundžiasi, kad filmavimų šiek tiek sumažėjo. Mieste taip pat yra kino muziejus ir kino studijos. Įdomiausi kino muziejaus eksponatai – iš kino filmavimo aikštelių suvežtos dekoracijos ir net pastatai. Dėl to kartais atskiros filmų scenos čia pat muziejuje ir filmuojamos, pvyzdžiui, su Kleopatra arba Asteksu ir Obeliksu. Aplankyti kino studijas taip pat galima, tačiau į naujausių filmų kino aišteles turistai dar neleidžiami, o senos jau ištuštėjusios.
Visgi turbūt daugiausiai dėmesio sulaukia Ait Benhaddou kasba, įsikūrusi šalia buvusio karavanų kelio į Timbuktu, kurioje buvo filmuotos filmų „Mumija“, „Gladiatorius“, „Dangaus karalystė“ ir net serialo „Sostų karai“ scenos. Beveik viskas nufilmuota natūralioje aplinkoje, o pridėtinės dekoracijos buvo pastatytos naudojant senąją statybų techniką. Ait Benhaddou kasba įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Įdomiausia tai, kad iš molio sulipdytos kasbos sienos po kiekvieno stipresnio lietaus tirpsta, o vietiniai gyventojai tuoj puola lipdyti.
Muzikos ir menininkų miestas Esaveira
Prie Atlanto vandenyno įsikūrusi Esaveira – tikra priešingybė chaoso ir burtų kupinam raudonajam Marakešiui. Buvusio žvejų kaimelio ramybę ir atmosferą labai mėgsta menininkai ir užsieniečiai (pastarieji ypač mėgsta čia įsigyti nekilnojamojo turto, įkurti restoranus ir svečių namus, dirbti, gyventi ir kurti bendruomenes).
Būnant Esaveiroje apima ramybės ir atsipalaidavimo jausmas, be to, čia visada kas nors vysta – tarptautinis gnawa muzikos festivaliai, muzikos dienos, moterų ralio ar istorinių automobilio ralio finalai. Į juos nesunku netyčia papulti. Ypač verta pasiklausyti gyvos muzikos – tai padaryti galima beveik kiekvienoje kavinėje, gatvėje ar net tiesiog prie ošiančio vandenyno. Daug muzikantų groti į Esaveirą atvyksta iš Sacharos dykumos, kitų Maroko miestų. Tai žmonės, gyvenantys muzika, todėl jų meka – muzika gyvenanti Esaveira. Beje, į festivalius atvažiuoja ir nemažai tarptautinio lygio atlikėjų, o kartais jų galima aptikti paprasčiausiose kavinėse – čia vyrauja tradicija, kai bet kas gali ateiti, pagroti ir tiesiog išeiti.
Dar vienas Esaveiros teikiamas malonumas, kurį reikėtų išbandyti – tai stogai. Lipkite visur, kur tik galite – ne tik ant apžvalginės aikštelės prie gynybinio bokšto, bet ir ant riadų, meno galerijų, kavinių stogų. Būtent nuo jų atsiveria naujas ir žavingas miesto vaizdas, įspūdingesnis nei iš tradicinių apžvalgos vietų. Tik nepamirškite paprašyti leidimo! Vandenynas ir meniška Esaveiros atmosfera puikiai tinka atostogų pabaigai – po intensyvių patirčių ir emocijų, maisto, muzikos, dykumos ir triukšmingų miestų čia galima pabūti ramiai ir visus įspūdžius susidėlioti į lentynėles. Beje, jei taip bemąstunčius jus užkluptų marokietis ir paklaustų, ar tikite pasakomis ir džinais – atsakykite teigiamai, antraip jis pagalvos, kad sergate. Kita vertus, juk džinai labai panašūs į lietuviškus naminukus.
Ką ragauti?
Marokietiška virtuvė nepasižymi patiekalų įvairove, tačiau nuvykus būtina paragauti tadžino, kuskuso, tradicinės balandienos (tiesa, ji dažnai pakeičiama vištien ar daržovėmis), berberiško omleto. Saldumynai gaminami su specifinio kvapo rožių vandeniu – jie labai populiarūs. Maroke galima rasti ir kiek neįprasto maisto, pavyzdžiui, fermentuotų citrinų ar kaktuso vaisių.
Marokas neįsivaizduojamas be datulių – Ziz ir Dades slėniuose auga daugiaun nei 40 rūšių. Ir, žinoma, mėtų arbata, kurią marokiečiai iš tiesų maišo su angliška arbata, šviežiais mėtų lapeliais ir daugybe cukraus. Net jei namie arbatą geriate be cukraus, keliaujant po Maroką saldi mėtų arbata atrodo tinkama. Ji malšina troškulį ir tonizuoja.
Kada keliauti?
Geriausias metas aplankyti Maroką – nuo rugsėjo vidurio iki lapkričio vidurio, taip pat balandžio ir gegužės mėnesiai, tik patikrinkite, ar jūsų kelionė nevyks ramadano laikotarpiu (keliauti tada tikrai galima, bet reikia papildomo pasiruošimo ir nusiteikimo). Marokas yra viena saugiausių turistams šalių Afrikoje.
Kelionių į Maroką ieškokite čia https://travelplanet.lt/kelioniu-kryptys/afrika/marokas
Violeta Rimkevičienė, www.travelplanet.lt
