Sausio 25-oji yra savotiškas perėjimo iš žiemos į pavasarį lūžio taškas, gamtos atbudimo pradžia. Šią dieną nuo senų laikų buvo pranašaujama, kokia bus kita žiemos pusė, ar pavasaris bus ankstyvas. Reiktų stebėti barsuką miške – ar jis išlenda iš savo urvo ir kaip elgiasi…
Senoliai galvojo, kad jei barsukas išlenda iš savo olos ir diena yra saulėta, žvėrelis, pamatęs savo šešėlį, išsigąsta ir eina atgal į guolį, apsiverčia ant kito šono ir užmiega. Tai reiškia, kad pavasaris bus vėlyvas. Jeigu oras apniukęs, nesaulėtas, barsukas išlenda iš urvo ir pripėduoja. Tuomet pranašaujama, kad kita žiemos pusė bus šiltesnė, o pavasaris ankstyvas.
Panašu, kad šiemet barsukas pabudo nelaukęs Pusiaužiemio ir jau šmirinėja po mišką:
Liaudiškoje lietuvių tradicijoje ši diena dar vadinta Kirmėlių diena, nes tikėta, kad tą dieną trumpam iš žiemos miego pabunda gyvatės ir žalčiai. Simbolinio pusiaužiemio metu žmonės žadindavo gyvybę: papurtydavo sode obelis, kad būtų derlingesnės, pastuksendavo į avilius ir taip žadindavo bites.
Senoliai sakydavo, kad Pusiaužiemį diena jau pailgėjusi per avinuko šuolį. O astronominis kalendorius rodo, kad nuo saulėgrįžos šviesiojo paros laiko prisidėjo valanda su keliomis minutėmis.
