Zarasų krašte žemės nederlingos, tad norėdami pramisti žmonės nuo senų laikų ežeruose gaudė žuvis, rentė valtis ir nėrė tinklus. Iki Antrojo pasaulinio karo Salake net veikė tinklų dirbtuvės, kur salakonės nerdavo kanapinius ir lininius tinklus. Šiais tinklais buvo prekiaujama ne tik Lietuvos turguose, bet ir Rygoje.
Šalia Salako banguojantis Luodis – vienas žuvingiausių Lietuvos ežerų. Kartą jame buvo pagauta 30 kilogramų sverianti lydeka, o 1974 metais ežere sužvejota net 23 tonos karšių! Tad Salako žmonės išmanė žvejybos paslaptis. Ir dabar, lankydamiesi Salake, galite paragauti rūkytos žuvies.
Dalijasi žvejybos paslaptimis
Salako krašto svečius, kurie užsuka į Gražutės regioninio parko lankytojų centrą, dažnai pasitinka buvusi biologijos mokytoja Vida Žilinskienė. Ji pasakoja apie toliausiai nuo jūros nutolusį „Jūrų muziejų“ – savo per keliasdešimt metų surinktą pasaulio jūrų gyventojų – žuvų, koralų, kriauklių, fosilijų kolekciją. Tačiau mažai kas žino, kad garbaus amžiaus salakiškė gerai išmano ir Zarasų krašto žvejybos ypatumus.
Nuo vaikystės ji matė ne tik kaip vyrai žvejoja, bet ir kaip moterys ruošiasi žvejybai, o prieš dvidešimt metų – 2002-aisiais žvejybos paslaptimis su ja pasidalijo Luodžio ežero žvejys Petras Žusinas. 1927 metais Plaviejų kaime gimęs išmintingas senolis prisiminė kas buvo svarbu žvejyboje. Dabar V. Žilinskienė maloniai dalijasi savo žiniomis su visais, kam įdomus sėlių krašto paveldas.
Kaip gi be burtų?
Tam, kad sužvejotum daug žuvų ir, žinoma, sočiai pavalgytum, reikėjo žinoti daugybę paslapčių, be kurių žvejyba nebus sėkminga. Iki šiol salakonai tiki, kad tinklą reikia nerti tik esant Mėnulio pilnačiai, o žiemą – gausiai sningant. O V. Žilinskienė sako, kad naują tinklą reikia apsmilkyti šventomis žolelėmis arba puodkėliu skuduru, net skruzdėlyno šapais, ar samanomis iš seno namo sienojų tarpų. Meškerykotis būtinai turi būti iš Perkūno trenkto medžio arba augančio šalia skruzdėlyno. Moteris prisimena, kad išdrožtą meškerę vakare žvejai dėdavo po pirties slenksčiu, kad nuogaliai, bėgiodami į ežerą atsivėsinti, ją peržengtų. Pasiimdavo žvejai meškerę tiktai po vidurnakčio.
Tam, kad žvejys pagautų už uodegos sėkmę, jo žmona po slenksčiu padėdavo tris pagalius, o išeinant žvejui pamėtėdavo juos įkandin.
Kiekvienas žvejys eidamas iki valties bijodavo sutikti moterį. Net ir kunigas su ilga sutana buvo prasto kibimo ženklas. Kad žuvys gerai kibtų, žvejo žmona iki žvejys grįš namo, nešluodavo pirkios, mat bijojo tinklus iššluoti ir žūklės dieną nieko neskolindavo kaimynams, kad su daiktu iš namų neišeitų laimė.
V. Žilinskienė sako, kad pirmą pagautą žuvelę žvejys paspjaudydavo tris kartus. Ir, neduokdie, jei pirmu metimu tinkle atsidurs vėžys ar varlė – žinok, žūklė bus nesėkminga, o gal ir tinklą suplėšysi.
Žūklės metu žvejas niekada nedėvėdavo ausinės kepurės ir neminėdavo zuikio, nes žuvys išsilakstys kaip zuikis ilgaausis. Nereikia užsiminti ir apie lokį – tinklus kerplėšos sudraskys.
Kaip gaudysim – luokijimu ir trunkavimu?
Seniau žmonės žvejodavo ne tik meškere, bet ir šiandien draudžiamais įrankiais: tinklais, bučiais, žeberklais, šniūrais ar bradiniu. Žvejybą vadindavo keistais pavadinimais – luokijimu ir trunkavimu.
Rudenį užšalus ežerui, kol nebuvo sniego, prasidėdavo žuvų mušimas – trunkavimas. Negiliai, arti kranto, po ledu gerai matėsi žuvys. Tad į ramiai stovinčią žuvį žvejys trenkdavo medine kūle ir ją apsvaigindavo. Likdavo tik išsitraukti ją iš po ledo. Jei žuvis būdavo giliau, panaudodavo ir žeberklą.
Jei žiemą, kol nebūdavo sniego, sugalvodavo žuvų pasigauti naktį, luokyti eidavo du žvejai – vienas ledu traukė rogutes, kuriose buvo įtaisytas deglas, antras nešė kūlę ir žeberklus. Suviliotos šviesos žuvys pakildavo į viršų, prie ledo. Į tokią žuvį žvejas pro ledą smeigdavo žeberklą, o medine kūle padaręs skylę, ją išsiimdavo.
Dabar uždrausti įrankiai
Žeberklai – tai metalinės šakės su 4–5 plonais, virbalais–pirštais, jų galai smaili, aštrūs ir turi lenktus kabliukus. Kai tokia šake žvejys padurdavo žuvį, ji negalėdavo pasprukti, nes ją laikė dantukai. Žeberklai būdavo užmaunami ant ilgo medinio koto, kad būtų galima kuo toliau pasiekt.
Salakonai žeberklus naudojo ne tik žvejodami žiemą. Jų prireikdavo ir pavasarį gaudyti lydekoms, kurios neršti išplaukdavo į seklumas. Šiomis dienomis toks žvejybos būdas uždraustas.
Kaip barbariškai beskambėtų, žvejyba žeberklais yra vienas seniausių ir svarbiausių verslų, kurį karta perduoda kartai nuo neatmenamų laikų. Archeologai yra aptikę 12 000 metų senumo kaulinių ir raginių žeberklų, o tinklai jau buvo naudojami prieš 6000 metų. Žvejybos tvarką XVI amžiuje nustatė Lietuvos Statutas.
Visada turėjo šviežios žuvies
Nors iki Pirmojo pasaulinio karo ežerų turėjo kaimai, miesteliai ir net valstiečių grupės, dauguma ežerų priklausė stambiems žemvaldžiams, vienuolynams ir valstybei. Bet buvo galima išsinuomoti ežerą. Tuo metu 1 hektaras valdiško ežero kainavo nuo 15 iki 25 litų. Nuomininkas turėdavo žvejybos įrangą, kuria aprūpindavo samdomus žvejus. Darbo dienos pabaigoje jis surinkdavo žuvis ir išvežiodavo į didžiuosius miestus parduoti, o kartais ir žvejams tekdavo uždarbį žuvimi parsinešti.
Salake XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais didesnį kiekį tinklais sugautų žuvų žvejai suleisdavo į specialias baržas ir laikydavo vandenyje. Smailais galais baržą–statinaitę jie pagamindavo iš plačių ir ilgų balanų, tarp kurių būdavo siauri tarpai, – pro juos vidun patekdavo ežero vanduo, o žuvis išlįsti negalėdavo. Taip šviežią žuvį išlaikydavo ilgą laiką.
Verslininkai sugautą žuvį laikydavo ir tvenkinyje. Kai pririekdavo, tinkliniu samčiu išsitraukdavo. Toks tvenkinys buvo įrengtas Salako Bažnyčios gatvėje, prie bevardžio upelio tilto. Jo savininkas buvo Salako totorius Gaidamavičius kartu su keliais žydais. Tokio sumanymo dėka salakonai visada galėjo nusipirkti šviežios žuvies.
Salako abaras
Salakas garsėjo ir tinklais. Net veikė fabrikėlis – XX a. pirmajame dešimtmetyje Salako valsčiuje kiekvienas iš maždaug 2500 nėrėjo amatu užsiimančių žmonių per metus vidutiniškai nunerdavo po 1600 sieksnių tinklo, kurį parduodavo supirkėjams. Vienas sieksnis reto tinklo kainuodavo apie 15 kapeikų. Tinklai buvo neriami iš lininių arba kanapinių siūlų, kuriuos verpdavo vietinės moterys.
Salako tinklas buvo 2–3 metrų pločio ir 50–200 metrų ilgio. Akių dydis, kurį formuodavo specialiomis metalo ar medžio nertuvėmis, buvo pagal gaudomas žuvis – nuo 22 mm iki 10 cm dydžio. Viename tinklo šone salakonai pririšdavo degto molio skridinėlių, kad tinklas grimztų gilyn. Viršutiniame šone buvo beržo žievės plūdės, kad tinklo galą laikytų vandens paviršiuje.
Buvo gaminamas ir abaras. Tai – apie 18 metrų ilgio tinklas su plūdėmis ir svareliais šonuose. Jis buvo dvigubas arba trigubas, su mažesnėmis ir didelėmis akimis. Žuvis žvejai šiuo tinklu gaudydavo prie meldynų.
V. Žilinskienė pasakoja, kad vieną tinklo galą žvejai pritvirtindavo prie kranto, kitą – meldyno pakrašty, giliau į ežerą ilga 10–12 metrų kartimi ir nuo jo tinklą užlenkdavo meldyne. Sėdėdamas valtyje ežero pusėje žvejys ilgu kuolu braukydavo per vandenį – varydavo žuvis į tinklą.
Fabrikėlyje buvo gaminamas ir bradinys – neilgas tinklas, kurio viduryje būdavo ilgokas tinklinis maišas, vadinamas „motnia“. Du žvejai paėmę už galų toli vienas nuo kito brisdavo ežeru ar upės pakrantėm ir traukdavo bradinį. Patekusios į tinklą žuvys savaime nukeliaudavo į motnią ir jau nebegalėjo pasprukti.
Salakonai nerdavo ir bučius bei venterius. Bučiaus rėmą darydavo iš nestorų apie metro ilgio karklo ar lazdyno lazdelių. Vienas galas – platus, kitas – siaurėjantis. Lazdelių galus surišdavo. Rėmą aptraukdavo tinklu, plačiajame gale paliekant landą. Landa būdavo panaši į vidų nukreiptą rankovę. Bučiaus viduryje kabindavo jauką, dažniausiai kietą duonos plutą. Ją pajutusios žuvys įplaukdavo bučiaus vidun, o atgal kelio neberasdavo.
Į bučių buvo panašus venteris, kurį dar vadindavo meriozu. Jis landas turėdavo iš abiejų galų. Buvo už bučių ilgesnis, į vidų dėdavo du lankus, o per vidurį – tinklelį. Venterius statydavo ežere ar upėje 4–5 metrų gylyje.
V. Žilinskienė sako, kad buvo galima žuvies pasigauti ir paprasčiau. Šniūras – tai apie 50 metrų ilgio virvė, ant jos metro atstumu pririšdavo stiprius siūlus su kabliukais ir jaukais. Tada žvejai šniūrą patiesdavo ežere ir palikdavo nakčiai. Ryte belikdavo ištraukti ir nukabinti žuvis.
Žiemą žvejai po ledu tiesdavo trumpą šniūrą. Tada dažniausiai kibdavo lydekos, o vasarą – ant ilgo – unguriai.
Apie meškeres ir pasakoti nebereikia – jos naudojamos iki šiol. Tik anksčiau salakonai sugautą žuvį vasarą verdavo ant virvutės ar vielos už žiaunų ir laikė vandenyje, o žiemą dėdavo į medinę dėžutę.
Dabar tam, kad pramistum, žvejoti nebereikia. Žvejyba tapo sportu, bet žuvų ežeruose mažėja, kai kurios net įrašomos į Raudonąją knygą. Nebe žvejyba, o gamtos apsauga ir vandens švara tapo pastarųjų metų svarbiausiomis pašnekesių temomis. Vis dėlto, Salake dar galima paragauti šviežiai rūkytos žuvies.
Aušrinė Šėmienė, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija.
