Jeigu reiktų išrinki gražiausią Lietuvos upę, daugelis įvardintų ne vieną. Tačiau jei reiktų pasakyti, kuri iš tik Lietuvoje tekančių upių yra ilgiausia – teisingas variantas būtų Šventoji. Jos ilgis – 246 kilometrai. Šventoji yra viena iš svarbiausių šalies upių tiek gamtiniu, tiek kultūriniu požiūriu. Dėl savo sraunumų ir ramių senvagių, staigių vingių ir smėlėtų šlaitų ši per skirtingus kraštovaizdžius, pievas, pelkes ir girias tekanti upė neabejotinai yra viena gražiausių bei labiausiai akį džiuginančių upių ne tik Aukštaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje.
Vinguoja per kelis regioninius parkus
Šventoji nuo seno buvo svarbi Lietuvos gyventojams, aplink ją įsikūrė nemažai gyvenviečių, o vėliau – ir miestų. Dalis vietovių aplink upę svarbios kultūriniu požiūriu, yra susijusios su istoriniais ir archeologiniais radiniais. Manoma, kad būtent šios upės baseine pradėjo formuotis Lietuvos valstybė.
Šventąją pamėgę žygių, baidarių turizmo bei poilsio gamtoje entuziastai. Tačiau bene svarbiausia Šventosios ypatybė – pačios upės ir jos slėnio gamtinė įvairovė, upės aplinka pasižymi didele biologine įvairove, čia randama daug retų augalų, žuvų, vabzdžių, paukščių ir kitų gyvūnų rūšių. Būtent dėl gamtos vertybių Nemaža dalis Šventosios saugoma.
Upės pradžia – Dūkšto ežeras Gražutės regioniniame parke. Vingiuodama regioninio parko miškais Šventoji prateka Luodžio, Luodykščio, Asavo, Asavėlio ežerus, Antalieptės marias. Antalieptėje palikusi Gražutės regioninį parką, Šventoji prateka Vasaknų biosferos poligoną, o nuo Dusetų vingiuoja Sartų regioninio parku. Tiesa, šiame regioniniame parke Šventosios tėkmės nematyti, nes beveik 8 kilometrus jos vanduo keliauja Sartų ežeru, kiek daugiau nei už kilometro įteka į Rašų ežerą ir galiausiai pratekėjusi Limino ežerą palieka ir šį regioninį parką.
Įveikusi apie 50 km Šventoji įteka į Šimonių biosferos poligoną, Šimonių giria ji srūva beveik 30 km, o nuo Andrioniškio iki Kavarsko vingiuoja per Anykščių regioninį parką. Nuo šio regioninio parko šventoji turi „Natura 2000“ teritorijos statusą – tai Buveinių apsaugai svarbi teritorija „Šventosios vidurupis“. Nuo Kavarsko iki įtekant į Nerį Šventajai suteiktas ichtiologinio draustinio statusas.
Nuo Kavarsko Šventoji aplanko ir daugiau saugomų teritorijų: Ukmergės rajono savivaldybės Kopūstėlių kraštovaizdžio draustinį, valstybinius Smiltynės botaninį-zoologinį, Dukstynos entomologinį, Armonos geologinį draustinį bei dar kelias saugomas teritorijas. Galiausiai aukščiau Jonavos Šventoji įteka į Nerį kaip dešinysis jos intakas, likus 44,5 km iki Neriai susiliejant su Nemunu.
Šventosios baseinas driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius, apimdamas ežeringas Zarasų, Utenos, Molėtų aukštumas, Svėdasų ir Širvintų plynaukštes ir dalį Vidurio Lietuvos žemumos. Visa upė teka Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos administruojamoje teritorijoje.
Didelė dalis saugoma
Didelė Šventosios upės dalis saugoma kaip „Natura 2000“ teritorija. Svarbiausios upės ir jos pakrančių „Natura 2000“ vertybės (gyvūnai ir Europos Bendrijos svarbos natūralios gamtinės buveinės):
- ūdra (Lutra lutra),
- skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus),
- upinė nėgė (Lampetra fluviatilis),
- Baltijos lašiša (Salmo salar),
- kartuolė (Rhodeus sericeus),
- paprastasis kirtiklis (Cobitis taenia),
- auksaspalvis kirtiklis (Sabanejewia baltica),
- ovalioji geldutė (Unio crassus),
- plačioji dūsia (Dytiscus latissimus),
- dvijuostė nendriadusė (Graphoderus bilineatus),
- šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis),
- pleištinė skėtė (Ophiogomphus cecilia),
- didysis auksnukas (Lycaena dispar),
- 3260 upių sraunumos su kurklių bendrijomis,
- 3270 dumblingos upių pakrantės,
- 6210 stepinės pievos,
- 6430 eutrofiniai aukštieji žolynai,
- 6510 šienaujamos mezofitų pievos,
- 6450 aliuvinės pievos,
- 9020 plačialapių ir mišrūs miškai,
- 9050 žolių turtingi eglynai,
- 9180 griovų ir šlaitų miškai,
- 91E0* aliuviniai miškai,
- 91F0 paupių guobynai.
Šventosios ichtiologiniame draustinyje be jau minėtų lašišų saugomos ir šlakių, upėtakių, žiobrių nerštavietes, mažosios nėgės. Be išvardintų rūšių ir buveinių upės slėnyje gyvena daugybė kitų retų retų gyvūnų, auga retieji augalai, kuriems išvardinti ir aprašyti prireiktų ne vienos storos knygos.
Trumpai apie Šventąją:
- ilgis – 246 km,
- baseino plotas 6888,8 km² (iš jų 88,1 Latvijoje),
- srovės greitis 0,2–0,5 m/s,
- Vidutinis debitas 55,1 m³/s,
- salpos plotis 200–700 m,
- slėnio plotis aukštupyje 400–700 m, vidurupyje 400–900 m, žemupyje – ~1 km,
- vagos plotis 20–80 m,
- vyraujantis vagos gylis ~1,5 m,
- vidutinis nuolydis – 51 cm/km,
- vaga nuo ištakų iki Dūkšto ežero sureguliuota,
- salų skaičius – 79 (daugiausiai iš visų Lietuvos upių),
- tiltų per Šventąją skaičius – beveik 20.
Didžiausi kairieji intakai: Šavaša, Alauša, Bradesa, Vyžuona, Uolinta, Aknysta, Taurožė, Varius, Elmė, Anykšta, Virinta, Siesartis, Žirnaja, Širvinta; didžiausi dešinieji intakai: Nasvė, Jara-Šetekšna, Vadaksta, Grieža, Latava, Biebė, Pienia, Mūšia, Dukstyna, Ukmergėlė, Storė, Armona.
Svarbesnės prie upės įsikūrusios gyvenvietės ir miestai: Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai.
