Rugpjūčio 19 d. danguje išvysime neeilinį reiškinį – Mėlynąją superpilnatį, kuris ne tik pakerės savo didybe ir ryškumu, bet ir pasižymės ypatinga astronomine reikšme. Šis reiškinys sulaukia ypatingo dėmesio tiek tarp astronomijos mėgėjų, tiek tarp tų, kurie paprastai nepasineria į dangaus stebėjimus. Kodėl? Nes Mėlynoji superpilnatis – tai itin retas įvykis, kurio negalima praleisti.
Kas yra supermėnulis?
Pradėkime nuo to, kas yra supermėnulis. Supermėnulis įvyksta tada, kai Mėnulis, sukdamasis aplink Žemę elipsine orbita, priartėja prie mūsų planetos labiau nei įprasta. Šis taškas vadinamas perigėjumi. Perigėjaus metu Mėnulis atrodo didesnis ir ryškesnis nei per įprastą pilnatį. Būtent dėl to šis reiškinys vadinamas supermėnuliu – jis maždaug 14% didesnis ir 30% ryškesnis nei įprasta pilnatis.
Supermėnuliai atsiranda, kai pilnatis sutampa su Mėnulio perigėjumi. Nors šis reiškinys nėra itin retas, jis vis tiek pritraukia daug dėmesio dėl savo vizualinio poveikio. Daugeliui žmonių supermėnulis sukelia stebuklingą ir paslaptingą jausmą, o fotografams tai puiki proga užfiksuoti nuostabias naktinio dangaus nuotraukas.
Mėlynosios pilnaties fenomenas
Mėlynoji pilnatis, priešingai nei galima būtų manyti iš pavadinimo, nėra mėlyna spalva šviečiantis Mėnulis. Terminas „Mėlynoji pilnatis“ kilęs iš angliško posakio „once in a blue moon“, kuris reiškia retai pasitaikantį įvykį. Astronomijoje Mėlynoji pilnatis apibrėžiama dviem būdais.
Pirmasis būdas – tai antroji pilnatis, įvykstanti per tą patį kalendorinį mėnesį. Kadangi pilnatis atsiranda kas 29,5 dienos, kartais pasitaiko, kad per vieną kalendorinį mėnesį įvyksta dvi pilnatys. Tokia antra pilnatis yra vadinama Mėlynąja pilnatimi.
Antrasis apibrėžimas susijęs su sezoniškumu. Paprastai per vieną sezoną – pavasarį, vasarą, rudenį ar žiemą – būna trys pilnatys. Tačiau kartais per vieną sezoną įvyksta keturios pilnatys. Tada trečioji pilnatis vadinama Mėlynąja pilnatimi.
Šių dviejų reiškinių – superpilnaties ir Mėlynosios pilnaties – susikirtimas yra itin retas ir įdomus astronominis įvykis. Tokia Mėlynoji superpilnatis pasitaiko kartą per kelis metus, todėl šis rugpjūčio 19 d. reiškinys bus ypatingas.
Mėlynosios pilnaties istorija ir reikšmė
Mėlynoji pilnatis nėra naujas terminas, jis buvo naudojamas šimtmečius. Pirmą kartą šis terminas atsirado XVI amžiuje. Tuomet Anglijoje buvo sakoma „he would argue the moon is blue“, norint pabrėžti, kad kažkas pasakoja visiškai netikėtą ir neįtikėtiną istoriją. Laikui bėgant šis terminas buvo pritaikytas astronomijoje, siekiant apibūdinti retą pilnaties fenomeną.
Vienas iš pirmųjų Mėlynosios pilnaties užfiksavimų buvo 1883 m., kai Krakatau vulkanas išsiveržė ir į atmosferą išmetė didžiulius pelenų kiekius. Šie pelenai buvo tokie smulkūs, kad jie išsklaidė saulės šviesą ir leido Mėnuliui atrodyti mėlynu. Nors šis konkretus įvykis nebuvo tikra Mėlynoji pilnatis pagal dabartinį apibrėžimą, jis padėjo šiam terminui įsitvirtinti žmonių sąmonėje.
XX amžiuje terminas „Mėlynoji pilnatis“ tapo dar labiau paplitęs. 1946 m. „Sky & Telescope“ žurnalas paskelbė straipsnį, kuriame neteisingai buvo interpretuotas senas „Maine Farmers’ Almanac“ įrašas, susijęs su Mėlynosios pilnaties apibrėžimu. Ši klaida sukėlė nemažą sumaištį ir paskatino žmones pradėti vadinti antrąją pilnatį per tą patį mėnesį Mėlynąja pilnatimi, nors tai nėra visiškai tikslu.
Tačiau ši klaida tapo plačiai priimtina, o dabar abu Mėlynosios pilnaties apibrėžimai yra naudojami ir pripažįstami. Šiandien šis terminas tapo popkultūros dalimi, simbolizuojančia retus ir ypatingus įvykius.
Ką reiškia stebėti Mėlynąją superpilnatį?
Mėlynoji superpilnatis nėra tik astronominis įvykis – tai taip pat kultūrinis ir simbolinis reiškinys, turintis reikšmės daugybei žmonių. Visais laikais pilnatis buvo laikoma ypatingu laiku, siejama su mistika, dvasingumu ir gamtos ciklais. Senovės civilizacijos dažnai derindavo savo kalendorius pagal Mėnulio ciklus, o pilnatis žymėdavo svarbias šventes ar ritualus.
Mėnulis buvo ir yra svarbus daugelio kultūrų mitologijose. Pavyzdžiui, senovės graikai tikėjo, kad Mėnulis yra deivės Selenės vežimas, kuris naktį keliauja per dangų. Romėnai Mėnulį siejo su deive Luną, o skandinavų mitologijoje Mėnulis buvo vaizduojamas kaip dievas Mani, kuris valdo naktinį dangų.
Superpilnatis, ypač jei ji yra Mėlynoji pilnatis, gali sukelti stiprų emocinį ir dvasinį poveikį. Daugeliui žmonių šis laikas yra tinkamas meditacijai, apmąstymams ir vidiniam savęs pažinimui. Tikima, kad per pilnatį Mėnulis turi ypatingą galią, galinčią sustiprinti mūsų jausmus ir intuiciją.
Be to, pilnatis, o ypač superpilnatis, yra puikus laikas susijungti su gamta. Nors daugelis iš mūsų kasdieniame gyvenime yra atsiskyrę nuo natūralių ciklų, pilnatis suteikia galimybę sustoti ir pasigrožėti natūraliu pasauliu. Stebint Mėlynąją superpilnatį, galime pajusti šį ryšį ir prisiminti, kokia svarbi gamta yra mūsų gyvenimui.
Kaip stebėti Mėlynąją superpilnatį?
Norint stebėti Mėlynąją superpilnatį, nereikia specialios įrangos ar žinių. Svarbiausia yra pasirinkti tinkamą vietą – geriausiai tam tiks atvira erdvė, kur nėra daug šviesos taršos. Miesto gyventojams rekomenduojama išvykti į užmiestį, kur dangaus švytėjimas bus ryškesnis.
Geriausias laikas stebėti Mėlynąją superpilnatį yra tuoj po jos patekėjimo arba prieš pat nusileidimą. Tada Mėnulis bus žemai danguje ir atrodys dar didesnis dėl optinės iliuzijos, kai dangaus kūnai prie horizonto atrodo didesni nei viršuje. Be to, jei norite užfiksuoti šį neįprastą reginį, verta pasiruošti fotoaparatą ar net išmanųjį telefoną, nes tokios nuotraukos taps puikiu prisiminimu.
Taigi, nepamirškite pažymėti savo kalendoriuose rugpjūčio 19 d. ir pakelti akis į dangų. Mėlynoji superpilnatis – tai ne tik unikalus astronominis reiškinys, bet ir puiki proga prisiminti mūsų ryšį su kosmosu ir gamta. Tai momentas, kai galime pajusti visatos didybę ir paslaptingumą, todėl šis įvykis yra vertas mūsų dėmesio ir susižavėjimo.
