Prieš trisdešimt dvejus metus, būtent 1992 m. rugsėjo 24 d. vienu Aukščiausios Tarybos sprendimu buvo įsteigta 30 regioninių parkų, kurie yra dalis mūsų krašto saugomų teritorijų sistemos.
Tam buvo ruoštasi ne vieną dešimtmetį, buvo atlikti moksliniai ir planavimo darbai, sukaupta didžiulė patirtis – kuriant saugomų teritorijų sistemą. Dauguma regioninių parkų įsteigti buvusių kraštovaizdžio, botaninių, zoologinių draustinių pagrindu.
Būtent valstybinių parkų įsteigimas sudarė prielaidas išsaugoti vertingiausią ir vaizdingiausią šalies kraštovaizdį, visus jo tipus, biologinę įvairovę, ekosistemas, gamtos ir kultūros paveldo vertybes. Buvo derinama išsaugojimo, rekreaciniai bei ūkiniai interesai, taikant tvaraus vystymosi principus.
Vienu kartu buvo įsteigta Anykščių, Asvejos, Aukštadvario, Biržų, Dieveniškių istorinis, Dubysos, Gražutės, Kauno marių, Krekenavos, Kurtuvėnų, Labanoro, Metelių, Nemuno deltos, Nemuno kilpų, Neries, Pagramančio, Pajūrio, Panemunių, Pavilnių, Rambyno, Salantų, Sartų, Sirvėtos, Tytuvėnų, Varnių, Veisiejų, Ventos, Verkių, Vištyčio, Žagarės.
Šiai dienai turime 30 regioninių parkų, bet dabar planuojamas dar vienas – Germanto regioninis parkas Žemaitijoje.
Per praėjusius dešimtmečius visuose regioniniuose parkuose sukurtos lauko informacinės sistemos, leidžiančios pažinti saugomą kraštovaizdį ir biologinę įvairovę, įrengti pažintiniai takai, vedantys per pelkes, miškus, upių slėnius, pastatyti apžvalgos bokštai, leidžiantys suvokti skirtingą kraštovaizdį, sutvarkyta daugybė gamtos ir kultūros paveldo objektų.
Saugomų teritorijų lankytojų centrai su unikaliomis ekspozicijomis tapo puikia galimybe rasti informaciją vienoje vietoje, sužinoti – kas vertinga ir saugoma bei leistis į kelionę po gamtą.
Regioniniai parkai užima daugiau kaip pusę visų saugomų teritorijų ploto (daugiau kaip 360 tūkstančių hektarų), jie turi direkcijas, lankytojų centrus, gamtos mokyklas.
Po vykusios administracinės reformos 30 regioninių parkų turi 4 direkcijas: Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija (Anykščių, Asvejos, Biržų, Sartų ir Gražutės, Kauno marių, Krekenavos ir Sirvėtos regioniniai parkai), Dzūkijos saugomų teritorijų direkcija (Aukštadvario, Dieveniškių, Metelių, Nemuno kilpų, Neries, Panemunių, Veisiejų, Vištyčio regioniniai parkai ir Žuvinto biosferos rezervatas), Žemaitijos saugomų teritorijų direkcija (Dubysos, Kurtuvėnų, Salantų, Tytuvėnų, Varnių, Ventos, Žagarės regioniniai parkai ir Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas), Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija (Nemuno deltos, Pagramančio, Pajūrio, Rambyno regioniniai parkai ir Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas).
Valstybiniuose parkuose prižiūrimos retų rūšių buveinės, tvarkomos biologinei įvairovei svarbios teritorijos: atkuriamas hidrologinis režimas, buveinės, augavietės, vykdoma rūšių stebėsena ir kt. Vykdomas kraštovaizdžio monitoringas ir vertingų teritorijų planavimas, tvarkomi gamtos paveldo objektai…
Regioniniai parkai turi daugybę vertybių, kurias būtina išsaugoti ateities kartoms.
