Potvynis – tai didelis vandens padaugėjimas upėje, upės lygio pakilimas. Patvinusi upė išsilieja iš vagos užsemdama aplinkinę teritoriją – salpą, lankas, slėnį. Potvynis yra sezoninis reiškinys, kasmet vykstantis panašiu metu. Stambiausiose pasaulio upėse vanduo potvynio metu pakyla 10-20 metrų ir daugiau. Upių užliejami laukai yra derlingesni, mat potvynio vanduo patręšia juos dumblu. Potvyniai Lietuvoje – taip pat karts nuo karto pasitaikantis reiškinys.
Pavasarinių potvynių dydis priklauso nuo sniego atsargų upės baseine, sniego tirpimo greičio, įšalo gylio, oro temperatūros, kritulių. Staigus vandens lygio pakilimas gali sukelti katastrofiškų padarinių – skęsta žmonės, gyvūnai, nukenčia būstai, pasėliai, sutrinka eismas, užteršiamas požeminis vanduo, plinta infekcinės ligos. Vienas didžiausių pasaulyje užfiksuotų potvynių įvyko 1931 m. Kinijoje, kai patvino didžiausios šalies upės – Jangdzė, Huanghė ir Hvaihė. Šis potvynis pražudė apie 200 000 žmonių, o vėliau dėl jo sukelto bado ir ligų – mirė dar apie 4 000 000 gyventojų.
Potvyniai Lietuvoje
Lietuvoje su pačio katastrofiškiausio masto potvyniais nesusiduriame, tačiau mūsų šalies istorijoje taip pat yra buvę reikšmingų potvynių, atnešusių daug nuostolių ir žmonių prisimenamų net ir praėjus geram laiko tarpui. Upių potvyniai Lietuvoje trunka apie 40-60 dienų, dažniausiai jie prasideda kovo viduryje ir tęsiasi iki balandžio mėnesio antros pusės. Vandens lygis pakyla nuo 1,5 iki 6 metrų. Didžiausia mūsų šalies upė Nemunas savo deltoje iš krantų išsilieja beveik kiekvieną pavasarį, kitos upės – tik per aukšto vandens lygio potvynius.
1931 metų Vilniaus potvynis
Kol 1976 metais nebuvo įrengta Vileikos-Minsko vandens sistema, Neryje ties Vilniumi dažnai kildavo didelių potvynių. Grėsmingiausias žinomas potvynis Vilniuje įvyko 1931 metais. Balandžio 25 dieną prasidėjęs potvynis kilo dėl staigaus atšilimo, sutapusio su stipriomis liūtimis. Neris ir Vilnelė išsiliejo iš krantų, balandžio 26 dieną vandens lygis pasiekė net 8,25 m. Šį vandens pakilimą žyminčią liniją galima pamatyti ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.
Vanduo apsėmė Žvėryną ir Antakalnį, Katedros aikštę, visiškai užliejo Arkikatedros požemius. Buvo sugriauta, nunešta srovės apie 4000 trobesių. Ties Žaliuoju tiltu buvo galima matyti, kaip upė neša namų liekanas, sienas, stogus, tvoras, šunų būdas ir kitą žmonių turtą. Kadangi vanduo vis kilo, plukdomi daiktai pasiekė tilto lygį, ėmė kliūti už jo konstrukcijų, tvenktis. Reikėjo gelbėti tiltą nuo sugriovimo. Dieną ir naktį gyventojai valtimis plukdė į krantą besitvenkiančius prie tilto daiktus. Žaliasis tiltas atsilaikė.
Mieste nutrūko autobusų eismas, gatvėmis žmonės plaukiojo valtimis. Vandens masėms pasiekus elektros stotį, Vilnius neteko šviesos. Apie gresiantį pavojų ir kylantį vandenį gyventojai buvo įspėjami sirenomis, varpų gausmais, patrankų griaudėjimu. Žmonėms teko palikti namus, vieni jų glaudėsi kareivinėse, kiti prieglobsčio ieškojo pas gimines. Potvynis pakenkė Arkikatedrai, senamiesčio pastatams bei jų rūsiuose saugotoms vertybėms. Apie 2000 žmonių liko be pastogės. Buvo ir žmonių aukų.
Nemuno ir Neries potvyniai Kaune
Kaunas per Nemuno potvynius buvo užliejamas itin dažnai. Tik pastačius Kauno hidroelektrinės užtvanką (1959 m.) stiprūs potvyniai mieste liovėsi. Didžiausi žinomi potvyniai tvindė laikinąją sostinę 1926 ir 1946 metais.
1926 metais Neryje ir Nemune susidarė ledo sangrūdos, kurias vėliau atšalę orai sušaldė. Atėjus pavasariui pirmoji pajudėjo Neris. Pakilęs vanduo pradėjo ardyti Eigulių tiltą, o Slabados tiltą pastūmė iš vietos. Vanduo veržėsi į gatves, kiemus, namus, prekių sandėlius. O Neries vanduo pakilo Nemune, ledai pasiekė Aleksoto tiltą. Kauno senamiestyje vanduo kilo iki 2 metrų, žmonės gatvėmis plaukiojo valtimis. Neišlaikęs sugriuvo Slabados tiltas. Nuo šio potvynio nukentėjo 700 šeimų.
Dar didesnis potvynis Kaune įvyko 1946 metais. Ledai pajudėjo Nerimi ties Vilniumi, o ties Jonava ėmė formuotis jų sangrūda. Šiai suirus, kovo 24 dieną ledai judėjo link Kauno, kur Nemunas dar buvo užšalęs. Neradę kelio, Neries vandenys pasuko į Vilijampolę, užliedami ją 2,5 metro aukščio banga. Sekančią dieną ledai pajudėjo Nemune ir vandens lygis pakilo 8,57 m. Laisvės alėja buvo apsemta vandeniu iki 1 metro. Ledo lytys nešė pastatus, žmones, gyvūnus. Nukentėjo net ir toliau nuo upės išsidėsčiusi Lietuvos veterinarijos akademija – buvo sunaikinta dalis įrenginių, žuvo laboratoriniai gyvūnai, 30 Serologijos instituto arklių. Nunešta 10 vienaaukščių namų, buvo ir žmonių aukų. Tikslus žuvusiųjų skaičius nežinomas, yra duomenų kad jų buvę apie kelis tūkstančius. Praėjus potvyniui Vilijampolėje ir kai kur senamiestyje ledo krūvos siekė net antro aukšto langus. Liniją, žyminčią pakilusio per šį potvynį vandens lygį, galima pamatyti ant Vytauto bažnyčios Kaune.
Pamario krašto potvyniai
Nemuno deltoje nuolatos vyksta intensyvūs potvyniai. Ši gamtos stichija kelia neišdildomą įspūdį savo didingumu ir grožiu. Kartu ji sukelia daug nepatogumų žmonėms ir padaro nuostolių. Nemuno žemupyje potvyniai prasideda kovo mėnesį. Jų metu vanduo apsemia gyvenvietes, vienkiemius, kelius. Ties Rusne vanduo kartais pakyla net iki dviejų metrų.
Nemuno žemupyje potvynis apsemia per 50 kilometrų kelių. Pagrindinis potvynių užliejamas kelias – Šilutė-Rusnė. Eismas čia dėl pakilusio vandens sutrinka nuo 3 dienų iki 2 mėnesių, priklausomai nuo metų. Kai ant kelio vandens lygis pasiekia daugiau nei 20 cm, eismas uždaromas, o gyventojai ir jų automobiliai keliami specialiu tralu. Tačiau ir perkėlimas yra nutraukiamas, jei užliejamo vandens gylis viršija 80 cm arba atsiranda ledonešis ar stipri srovė. Štai per 1994 metų potvynį vandens gylis ant kelio pasiekė 1,4 m. Susisiekimas su Rusne buvo visiškai nutrūkęs.
Didžiausias XX amžiuje potvynis Nemuno žemupyje užfiksuotas 1958 metais. Tų metų pavasarį Lietuvos pusėje esančioje Nemuno deltoje buvo užlieta 570 km². Potvynis prasidėjo vėlai, balandžio antroje pusėje. Apie 10 dienų Nemunu tekėjo didžiulis kiekis vandens (7000-8000 m3/s). Toks kiekis nespėjo nutekėti į jūrą, todėl staigiai kilo Kuršių marių vandens lygis. Mariose buvo pasiektas rekordinis vandens lygis – 1,84 m. Buvo aukštinami apsauginiai pylimai, nepaisant to, viename ruože pylimą vanduo pralaužė. Kad pataisytų pralaužą, grupė vyrų, susirišę vienas su kitu diržais, brido į vandenį ir pralaužtą plyšį uždengė savo kūnais, kad kiti tuo metu galėtų užtaisyti pralaužtą vietą akmenimis ir maišais su smėliu.
Potvyniai kitose Lietuvos vietovėse
Nuo patvinusio Nemuno yra nukentėję ne tik Kaunas ar pamarys, nuostolių įvairiais metais yra patyrę ir kiti miestai – Prienai, Birštonas, Seredžius, Jurbarkas, kiti mažesni miesteliai, gyvenvietės. Didelis potvynis ties Prienais įvyko 1924 metais. Vanduo tuomet buvo pakėlęs Prienų tiltą ir dalį jo nunešęs net iki Kauno. Prie tilto ledai prispaudė ir perlaužė garlaivį „Darbininkas“, plukdžiusį grūdus iš Alytaus į Kauną. Grūdų maišai skendo, keliolika keleivių, buvusių kajutėse, laimingai išsigelbėjo. Nuneštas tiltas buvo atstatytas, tačiau 1937 metų potvynis vėl jį sugriovė.
Ateities prognozės
Mūsų laikais pajudėję ledonešiai ir dideli upių potvyniai reti. Dėl klimato kaitos ateityje potvyniai dažniau kils ne sezoniškai, o stichiškai, po didelių liūčių. Potvynių pokyčius lems vis didėjantis kritulių kiekis, retėjanti sniego danga, dažnesnės ir intensyvesnės liūtys. Tokie stichiniai, liūčių nulemti, trumpalaikiai potvyniai dar vadinami poplūdžiais. Liūčių poplūdžiai pasižymi tuo, kad formuojasi labai greitai, vandens lygis kyla itin staigiai, be to, jie sunkiau prognozuojami. Poplūdis gali trukti vos kelias valandas, o gali išsitęsti ir iki kelių savaičių. Didelis liūčių sukeltas poplūdis vyko 2005 metų rugpjūtį. Tada vanduo staigiai pakilo Merkyje, Šešupėje, Minijoje, Šalčioje, Danėje, Akmenoje.
Šaltiniai:
https://am.lrv.lt/lt/naujienos/ateityje-potvyniai-daznes-ne-pavasari-o-po-stichiniu-liuciu/
https://vstt.lrv.lt/lt/naujienos/pavasario-potvyniai-nemuno-deltoje/
https://www.meteo.lt/kita/pasiruoskite-ekstremaliems-orams/
https://civsauga.lt/pavojus/potvynis/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
