Prieš kelis kilometrus stovėjęs ženklas, jog šis kelias baigiasi akligatviu, nemelavo. Asfalto danga baigiasi ir toliau į mišką veda tik miško keliukas. Jo metrai taip pat suskaičiuoti. Tai tarsi civilizacijos pasaulio kraštas, nes prieš akis ošia Punios šilas. Didžiausia ir vertingiausia ąžuolų senginė Lietuvoje bei vienas vertingiausių miškų Europoje. Tokiomis antraštėmis atvykusius į Punios šilą pasitinka prie automobilių aikštelės stovintys Nemuno kilpų regioninio parko informaciniai stendai ir tautiniais motyvais papuoštos medinės skulptūros, laikančios Punios šilo pavadinimą.
Šioje Nemuno kilpoje ošiančiame miške pabuvoti dar neteko, tačiau pirmoji pažintis bus trumpa. Tokio ilgio, kiek tęsiasi dar 2003 metais įrengtas Pasakų takas. Jis yra vos 250 metrų ilgio, o informacijos apie jį internete tik tiek, kad net įspūdį sunku susidaryti. Apie įdomias vietas keliautojai mėgsta dalintis informacija socialiniuose tinkluose, o kad Pasakų takas minimas ypač retai – šį tą pasako.
Neaišku kiek ši vieta populiari vasarą, tačiau ankstyvą pavasarį čia ramu. Iš tolo matosi pamiškėje stovinti medinė močiutė su akiniais, didele nosimi ir kuodu ant galvos. „Sugrįžk į močiutės pasaką” – tokie išraižyti žodžiai lyg ir turėtų nuteikti maloniai, tačiau šiltų jausmų nei pati močiutė, nei šalia pritvirtinta informacinė lentelė, nesukelia. Sunku išlikti objektyviam, kadangi pasakos niekada nepatiko, o čia teks susidurti su Raudonkepuraite, Egle žalčių karaliene, vilku, pupa ir net peliuku Mikiu. Jei pasakų personažai nesužavės, tai bent jau būsiu pabuvojęs Punios šile – bandau ieškoti pozityvumo pirmuosiuose žingsniuose.
Einant vis gilyn į mišką pasitinka vis kiti personažai, kai kuriuos iš jų net ne iš karto atpažįstu. Kadangi pasakų knygų nemėgau, Pasakų takas primena tuos laikus, kai šiuos personažus matydavau per nespalvotą televizorių. Tokį, kurio kanalam perjungti prireikdavo replių, o kad praeitų ekrano mirgėjimas dažnai reikėdavo panaudoti ir smurtą. Laikas ėjo, televizoriai patobulėjo, o personažai liko stovėti it užstrigę tame laike.
Kad ir koks nuoširdus buvo Punios girininkijos darbas rengiant Pasakų taką, dabar jis atrodo liūdnokai. Gal sensta ne tik žmonės, bet ir personažai? O jei ir nesensta tai tikrai keičiasi ir tuo galima įsitikinti apsilankius Anykščių šilelyje įrengtame Praeities take, kur lankytojus pasitinka šiek tiek kitokie personažai.
