Žemaitijos tikintieji iki šiandien prisimena garsų pamokslininką, švietėją, sielos ir kūno gydytoją Jurgį Ambraziejų Pabrėžą. Lankydami jo kapą ir jo garbei pastatyta paminklą, žmonės meldžiasi ir prašo užtarimo prieš Dievą, o taip pat globos, ginant juos nuo ligų ir kitų gyvenimo negandų. XX a. 4-e dešimtmetyje pradėta rinkti medžiaga jo paskelbimo palaimintuoju bylai, registruojant liudijimus apie stebuklingus pagijimus, pasimeldus prie jo kapo.
Niekas negali pasakyti, kas Lietuvoje pakėlęs naujo išradimo – telefono – ragelį, pirmasis ištarė „alio“. Tačiau žinoma, kad tai nutiko Kretingoje, grafo Juozapo Tiškevičiaus dvarą pirmąja Lietuvoje telefono linija sujungus su kunigaikščių Mykolo ir Bogdano Oginskių dvarais Plungėje ir Rietave. Šaižus telefono skambutis dvaruose suskambo apytikriai spalio pabaigoje, 1882-aisiais. Buvo praėję vos šešeri metai po to, kai amerikietis Aleksandras Belas pasauliui pristatė savo svarbiausią išradimą – telefoną.
Pirmoji Lietuvoje hidroelektrinė buvo pastatyta Kretingoje. Ją 1878 m. senajame vandens malūne įrengė grafas Juozapas Tiškevičius, mėgęs naujoves. Elektrinės ir stalių dirbtuvių mechanizmus suko vandens ratas, gaminęs ir elektros energiją. Ji buvo naudojama Kretingos dvaro rūmams bei Žiemos sodui apšviesti.
Pirmuoju lietuvišku darželiu laikomas prieš gerą šimtmetį, 1898 m., grafaitės Marijos Tiškevičiūtės Kretingos dvaro ligoninės patalpose įkurtas vaikų darželis. Jis buvo skirtas valstiečių vaikams ir veikė tik šiltuoju metų laiku, kai mamos turėdavo daug darbo laukuose.
Kretingos Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje esantis šv. Antano paveikslas garsėjantis stebuklingomis galiomis minimas 1848 m. Šv. Antano paveikslą “ pas katrą plūsta su dovanomis ne vien Žemaičiai” aprašė vyskupas Motiejus Valančius. 1899 m. V. Juzumas Žemaičių vyskupijos aprašyme tai pat mini stebuklingą paveikslą: “…prie kurio melstis dėl savo rūpesčių, užsakyti Mišių ir kitų pamaldų atvyksta ne tik katalikai iš tolimų Žemaitijos kampelių, bet ir artimesni Prūsijos gyventojai, netgi liuteronų tikėjimo”. Prie šio paveikslo žmonės meldžiasi ir prašo pagalbos iki šių dienų.
1833 m. Kretingos mieste buvo 1317 gyventojų, stovėjo 31 mūrinis namas ir 130 medinių namų. Mūrinių namų skaičiumi Kretinga tuo metu nusileido tik Vilniui, Kaunui ir Kėdainiams. Mūriniai namai sudarė 19 % visų miesto pastatų. Šiuo rodikliu Kretinga po Vilniaus buvo antra.
Buvo laikas, kad visi sklypų savininkai naktimis privalėjo eiti sargybą ir saugoti Kretingos miestą nuo gaisro. Už neatvykimą grėsė didelė piniginė bauda. Tik dėl labai svarbios priežasties magistras galėjo trumpam laikotarpiui atleisti nuo prievolės.
Nežiūrint visų atsargumo priemonių, XVII a. XVII a. Kretinga ne kartą degė. Viena iš priežasčių buvo ta, kad ne visi miestiečiai laikėsi miesto valdymo nuostatų reikalavimų.
