Lapkričio 4 d. sostinės Didžiojoje gatvėje atidaryta paroda „Kino teatras – slėptuvė nuo gyvenimo“ (1939–1944). Transformuotame į mobilų kino teatrą jūriniame konteineryje įrengta paroda iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemo atkeliavo prie buvusio kino teatro „Adrija“ („Spalis“, Didžioji g. 18), Vilniuje kiną rodžiusio ilgiausiai – 70 metų.
Mintis surengti šią parodą kilo dėl unikalaus nuotraukų rinkinio, kuris saugomas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Jame – apie penkiasdešimt Lietuvos kino teatrų, kurie fotografuoti šaliai jau praradus nepriklausomybę – 1942-aisiais. Tik vokiečių okupantams parūpo dokumentuoti kino pastatus – jų išorę ir vidų. Įsakymą vykdė vietiniai miestų ir miestelių fotografai savo turima foto aparatūrą, todėl nuotraukų raiška labai skirtinga. Tarp jų ir modernūs Kauno kino teatrai, ir naujai pastatytuose šaulių namuose įrengtos kino salės bei senutėliai kinematografai – Biržuose, Alytuje, Telšiuose, Žagarėje, Marijampolėje. Deja, Vilniaus kino teatrų nuotraukų rinkinyje nėra.
Šis unikali kolekcija paskatino muziejuje dirbančią Sonatą Žalneravičiūtę atlikti gilesnį tyrimą. Buvo aplankytos visos nuotraukose įamžintos kino teatrų vietos, kurias padėjo išsiaiškinti vietiniai kraštotyrininkai. O Lietuvos centriniame valstybės archyve rastos kai kurių jų bylos, suteikė nemažai įdomios informacijos apie konkretaus kino teatrų istoriją.
Visi šie kino teatrai veikė ir nepriklausomybės metais, pirmos sovietų bei vokiečių okupacijos metais. Keitėsi tik jų šeimininkai, darbuotojai, repertuaras. Kino teatrai žmonėms dramatišku laikotarpiu buvo tarsi slėptuvė nuo kraupios realybės. Filmai suteikdavo galimybę žiūrovams nors trumpam pabėgti į iliuzinį pasaulį, kuris padėdavo užmiršti slogias mintis, alkį.
Per karą nemažai kino teatrų nukentėjo, tačiau dalis jų toliau rodė kiną sugrįžus sovietams. Iš tarpukariu veikusių kino teatrų šiandien filmus galime žiūrėti vienintelėje Kauno „Romuvoje“.
Nauji atradimai suteikia daug platesnį fotografijų rinkinio kontekstą, todėl buvo sumanyta jį aktualizuoti, išryškinant kino teatrų gyvenimą 1939–1944 m. Keliaujančiai parodai įrengti buvo pasirinktas jūrinis konteineris ir dėl formos, kuri provokuoja aliuzijas į dramatiškus laikus, ir dėl mobilumo bei funkcionalumo, kurį sukūrė architektai Justinas Dūdėnas ir Jurgis Dagelis. Transformavus jūrinį konteinerį, įrengus atsisėdimo vietas, jis tampa maža amfiteatrine kino erdve. Į ją patekęs dabarties žmogus, galės nusikelti į praeities laiką, kuris ne tik primins gražias kino patirtis, bet ir skaudžius Lietuvos istorijos momentus, kurie atlieps ir šiandienos įvykius.
Paroda sumanyta, kaip atėjimas į kino seansą. Patekus į vidų, prisėdus, bus galima pasižiūrėti du penkiolikos minučių filmus. Viename ekrane bus rodomas režisieriaus Jono Juozapaičio filmas, padėsiantis geriau suprasti istorinių įvykių virsmus. Kitame – grafikos dizainerės Elenos Kanarskaitės animuotas kino teatrų nuotraukų filmas. Jiems pasibaigus, užsidegs šviesa, ir per dešimties minučių pertrauką lankytojai galės patyrinėti Laiko liniją, kurią iš spaudos, nuotraukų, žmonių prisiminimų sudarė istorikas Audrius Dambrauskas, vienas iš parodos kuratorių. Taip pat bus galima apžiūrėti skirtingų metų filmų afišas, kino teatrų brėžinius, reklaminę kino medžiagą, aktorių albumus ir kt.
Daug metų jūromis keliavęs konteineris įgavo kitą išorinį vaizdą. Kauno menininkai – Žygimantas Amelynas, Justina Sendravičiūtė, Lauryna Stankūnaitė sukūrė grafitį. Piešinyje matome salėje sėdinčius žiūrovus, tarp kurių ir keturios ypač populiarios to meto kino žvaigždės. Skirtingose pusėse tas pats piešinys sukurtas pozityvo ir negatyvo principu.
Gatvėje stovintis atviras kino teatras, suteiks galimybę žmogui parodą aplankyti bet kurią paros valandą. Ši paroda labai tinka ir vyresnių klasių moksleiviams, kaip integruota pamoka.
Dvi savaites (iki lapkričio 20 d.) veikianti paroda „Kino teatras – slėptuvė nuo gyvenimo“ iškeliaus į Alytų, vėliau į Vilkaviškį. Kitais metais parodą numatyta nuvežti dar į septynius miestus ir miestelius.
