Vasario 2 d., penktadienį, 18 val. Kauno rajono muziejuje (Pilies takas 1, Raudondvaris) atidaroma Žako Šapiro (Jacques Chapiro) tapybos darbų paroda, kurioje bus pristatyti 35 tapytojo darbai iš garsaus meno kolekcionieriaus Samuelio Taco (Shmuel Tatz) asmeninės kolekcijos (Niujorkas). Tai didžiausia kada nors pristatyta šio dailininko darbų paroda Lietuvoje. Dalis parodoje pristatomų paveikslų nėra rodyti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, kai kurie jų įsigyti 2023 m. pabaigoje. Paroda tęsis iki kovo 10 d.
Ž. Šapiro kūryba įvairiapusė. Menininkas mėgo kūrybinius eksperimentus, žaidė skirtingais stiliais, tokiais kaip kubizmas, impresionizmas ir fovizmas. Ž. Šapiro darbai pristatomi Nacionaliniame modernaus meno muziejuje Paryžiuje ir Čikagos meno institute, muziejuose Rusijoje, Prancūzijoje.
Ž. Šapiras – nuo Daugpilio iki Paryžiaus
Ž. Šapiras (1887–1972) gimė Dinaburge (dabar Daugpilis) medžio drožėjo šeimoje. Padedamas skulptoriaus tėvo meninius įgūdžius lavinti pradėjo būdamas dešimties. Sulaukęs 18 metų persikėlė į Lenkiją ir įstojo į Krokuvos vaizduojamojo meno akademiją. 1915 m. mokėsi Charkovo meno mokykloje, o 1918 m. išvyko į Ukrainą studijuoti Kijevo dailės akademijoje. 1919 m. mokėsi meno mokykloj Jekaterinoslave (vėliau Dnepropetrovskas, dabar Dniepras). Pilietinio karo metu, tęsdamas studijas, kūrė revoliucinius plakatus ir vykdė smulkius dailės darbus. 1921 m. mokėsi Petrogrado dailės mokykloje. Tuo metu dirbo Rusijos teatro aktoriaus, režisieriaus ir scenografo Vsevolodo Mejerholdo asistentu. Vėliau dirbo režisieriams Konstantinui Stanislavskiui ir Jevgenijui Wachtangovui.
1925 m. Ž. Šapiras iš Rusijos išvyko į Paryžių. Nuo1926 m. Ž. Šapiras pradėjo savo darbus eksponuoti Nepriklausomų asmenų salone, Salon des Tuileries ir kitose Paryžiaus galerijose. Šiuo laikotarpiu dailininkas susipažino su S. Diagilevu, bendradarbiavo su jo „Rusų baletu“, dalyvavo žydų dailininkų sąjungos veikloje. 1931 m. surengė parodas ir dalyvavo grupinėse rusų dailininkų parodose D\’Alignan galerijoje, 1936 – Jeu de Paume muziejuje, 1937 – Tarptautinio šokių archyvo salėje.
1939 m. Ž. Šapiras rado prieglobstį Carpentras mieste ir Serrese Aukštųjų Provanso Alpių Žydrojo kranto regione. Po karo jis aplankė Italiją, galiausiai grįžo į Paryžių, kur 1972 m. ir mirė.
Ž. Šapiro stilių įvairovė
Menotyrininkė Ieva Kuzminskaitė pažymi, kad Ž. Šapiro „paveikslai prisodrinti metaforų, aliuzijų ir simbolių, litvakiškos melancholijos ir paprasto žmogaus buitinių temų, meilės kasdienybei. Darbai pasižymi vidiniu dramatizmu, vitaline energija, nerimasties, pasaulio disharmonijos jausmu“. Menininkas trečiajame dešimtmetyje nutapė keletą portretų, kurių išraiškingumas ir ikonografija buvo laikomi pranašesni už Fransio Beikono (Francis Bacon) portretus. Kai kurie meno istorikai ne kartą rašė apie Ž. Šapiro kūrybos tvirtą ryšį su V. van Gogo (V. van Gogh), Ch. Sutino (Ch. Soutine) ir F. Beicono tapyba.
Dailininkas mėgo eksperimentus. Daugelis jo paveikslų labai skiriasi vienas nuo kito – kai kurie priskiriami kubistiniam stiliui, kiti – impresionistiniam, dar kiti – fovistiniam. Tai greičiausiai lėmė ir menininko gyvenimas Paryžiaus menininkų kolonijoje La Ruche.
XX a. pradžios menų inkubatorius Paryžiuje
Vienas iš Kauno rajono muziejuje eksponuojamoje Ž. Šapiro tapybos darbų parodoje paveikslų – La Ruche, la Rotonde – dedikuotas ypatingai, įvairius menininkus Paryžiuje telkusiai vietai, kurioje 1925-aisias atvykęs iš Rusijos į Paryžių Ž. Šapiras gyveno penkerius metus.
Nuo 1900-ųjų Pasaulinės dailės parodos išlikęs Gustavo Eifelio (Gustave Eiffel) projektuotas paviljonas-vyninė, Prancūzijos vyriausybei pritarus, 1902 m. skulptoriaus Alfredo Boucherio yra paverčiamas menininkų studija, kurios tikslas – padėti jauniems ir nepasiturtintiems menininkams, suteikiant bendras kūrybines erdves, o gyventojams – atvirą ekspozicinę erdvę. Apskritas trijų aukštų statinys, savo išvaizda priminęs didelį bičių avilį, o ne gyvenamąjį būstą, gauna La Ruche (prancūziškai avilys) pavadinimą. Sakoma, kad ir A. Boucheris svajojęs, jog menininkai čia dirbtų kaip bitės avilyje. Statinį sudarė 50 kuklių studijų su dideliais langais, per kuriuos patenka daug šviesos, o šalia esančiuose pastatuose buvo įrengta dar 50 ateljė menininkams, nesutilpusiems avilyje. Komplekse A. Boucheris paskyrė didelį kambarį, kuriame skurdesni menininkai galėjo nupiešti modelį, už kurį jis sumokėdavo. Taip pat čia įrengė nedidelę teatro erdvę spektakliams ir koncertams.
Daugelio tuometinių emigrantų menininkų, atvykusių į Paryžių, pirmasis tikslas – prisijungti prie Paryžiaus meno scenos ir kur nors rasti įperkamą būstą. Montparnaso rajone, Dancigo pasaže įsikūręs La Ruche tapo namais ne tik menininkams, bet ir daugybei girtuokliaujančių, valkataujančių žmonių, kuriems reikėjo vietos apsistoti – nuoma čia buvo pigi ir niekas nebuvo iškeldintas net ir vėluodamas susimokėti. Pasakojama, kad litvakas dailininkas, žinomas skulptorius ir litografas Pinkas Krèmenis (Pinchus Kremegne), išlipo Paryžiuje iš traukinio Gare de l’Est geležinkelio stotyje su trimis rubliais kišenėje. Vieninteliai prancūzų kalbos žodžiai, kuriuos jis žinojo „Passage Dantzig“, bet jam tik tiek tereikėjo, kad patektų į La Ruche.
Gyvendami ir dirbdami La Ruche, daugelis menininkų užmezgė ilgalaikes draugystes, pvz., Chaimas Sutinas (Chaïm Soutine) su Amedėjumi Modiljaniu (Amadeo Modigliani), Markas Šagalas (Marc Chagall) su poetu Blezu Sandraru (Blaise Cendrars), ir padarė įtaką vienas kito kūrybai. Be jau minėtų La Ruche gyveno ir dirbo daugybė garsių ir žinomų menininkų, pvz., poetas Gijomas Apolinèras (Apollinaire Guillaume), dailininkai Icchakas Frenkelis (Yitzhak Frenkel), Diegas Riverà (Diego Rivera), Tsuguharas Fudžita (Tsuguharu Foujita), Mišelis Kikòinas (Michel Kikoïne), Mozė Kislingas (Moïse Kisling), Pinkas Krèmenis (Pinchus Krémègne), Osipas Zadkinas (Ossip Zadkine), Žiulis Paskinas (Jules Pascin), Žakas Lipšicas (Jacques Lipchitz) ir kiti.
1960 m. Ž. Šapiras išleido atsiminimų knygą La Ruche, kurioje pateikė anekdotinių istorijų iš dailininkų gyvenimo. 1967 m. Ž. Šapiras priešinosi projektui nugriauti La Ruche. Kartu su Marku Šagalu ir prancūzų meno kritiku, istoriku ir teatro dizaino ekspertu Raymondu Kogniatu (Raymond Cogniat) įsteigė apsaugos komitetą, kuris galiausiai laimėjo – La Ruche nebuvo nugriautas.
Litvakai – svarbi L’Ecole de Paris (Paryžiaus mokyklos) dalis
Ž. Šapiras – vienas Paryžiuje kūrusių litvakų. Žydų pasaulyje LDK kultūrinės erdvės teritorija visada buvo vadinama Lite (jidiš kalba) arba Lita (hebrajų kalba), o čia gyvenę žydai – Lietuvos žydais arba litvakais. Būtent ši emigravusių menininkų grupė ypač išsiskyrė ir knibždančiame Paryžiaus meno pasaulyje, kurio centre buvo Monparnasas. Nors dailininkų stiliai buvo įvairūs, juos siejo bendras likimas – bėgti nuo antisemitinių persekiojimų gimtosiose šalyse. Kai kurie šių žydų, kilusių iš buvusios LDK teritorijos, išgarsėjo, pavyzdžiui, Chaimas Sutinas, Žakas Lipšicas ir Markas Šagalas, o kiti neturėjo laiko ar sėkmės išgarsėti.
Beveik pusė šių menininkų mirė nacių koncentracijos stovyklose. XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje antisemitizmas ir ksenofobija augo visoje Europoje, įskaitant Paryžių. Šio dešimtmečio depresijos metai neapykantą dar labiau padidino. Europa vis dar laižė savo žaizdas po Pirmojo pasaulinio karo, o kraštutinės dešinės vyriausybės įgavo valdžią visur. Antisemitinė kritika žydų imigrantų menininkams Paryžiuje buvo išsakyta atvirai. Kai kurie prancūzų meno kritikai pradėjo sakyti, kad šie užsienio menininkai ima viršų ir nepalieka vietos tikriems prancūzų menininkams. Prancūzų Le Figaro redaktorius Kamilas Muklairas (Camille Mauclair) netgi pavadino šiuos Monparnaso žydų menininkus „Paryžiaus nešvarumais“.
Nepaisant to, gausi litvakų dailininkų migracija ir koncentruotas gyvenimas La Ruche, kur jie buvo laisvi eksperimentuoti, lėmė naujos meno krypties – Ecole de Paris, Paryžiaus mokyklos, susiformavimą. Knygoje Litvakų dailė l’ecole de Paris aplinkoje Antanas Andrijauskas teigia, kad „Daugelis kitų kritikų, perėmusių l’ecole de Paris sąjūdžio pavadinimą, savo tekstuose susiejo jį pirmiausia su dailininkų emigrantų kūryba. Šis papildymas atsirado visiškai natūraliai, kadangi retrospektyviai žvelgiant į Paryžiaus tarpukario dailės gyvenimą ir analizuojant svarbiausias to meto dailės tendencijas bei ryškiausių asmenybių vaidmenį, vis akivaizdesnis darėsi išskirtinis įnašas dailininkų emigrantų, kurie tarsi nustūmė į antrąjį planą prancūzus. Todėl ilgainiui menotyros tekstuose l’ecole de Paris termino prasminis laukas siaurėjo, ir Paryžiaus mokykla vis dažniau buvo siejama su pagrindinį vaidmenį joje vaidinusiais žydų kilmės dailininkais emigrantais“.
Ž. Šapiro tapybos darbų paroda – pirmoji iš trijų Kauno rajono muziejaus 2024 m. organizuojamų parodų, skirų litvakų dailei pristatyti. 2024 m. balandžio 26 d. bus pristatytos Žako Lipšico grafikos, piešinių bei eskizų, o liepos 5-ąją – tapybos darbų paroda „Nuo L’ Ecole de Vilnius iki L’ Ecole de Paris“ – XX a. litvakų gyvenimo portretai. Visi šiose 3 parodose eksponuojami darbai – iš garsaus meno kolekcionieriaus Samuelio Taco asmeninės kolekcijos (Niujorkas).
Nuoroda į renginį: https://fb.me/e/1OigimK69
