Būkite pasveikinti, vieno iš narsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karvedžių, kunigaikščio Daumanto palikuonimis save laikiusių, kunigaikščių Giedraičių, statytoje Mūrinių Videniškių pilyje, vėliau vadintoje Baltadvariu. Šią vietą, atradau atsitiktinai, ruošdamasi žygiui 2020 metais, ieškojau ką aplankyti, pakeliui, Molėtų rajone. Įrašas žemėlapyje „Bastioninė pilis“ suintrigavo.
Puikiai pamenu kai pirmąjį kartą apsilankiau Mūrinių Videniškių pilyje. Tai buvo saulėta popietė, po žygio vaizdingomis Balninkų apylinkėmis. Sėdau į savo senuką Avensį ir po akimirkos, jau dardėjau žvyrkeliu link paslaptingo objekto, į kurį nuo kelio į Alantą vedė siauras, nedažnai važinėjamas, bet mano nuostabai šienautas keliukas. Važiuojant girdėjosi, kaip automobilio dugną skaudžiai braukia ašmenims nepasidavę stambūs žolių stiebai. Vargšas asfalto žirgas, palengva, bet užtikrintai kabinosi į kelią ir nors nei iš tolo neprilygo giminaičiui Hilux‘ui, atkarpą įveikė.
Atvykus į vietą, mano dėmesį atkreipė čia pat stovintis senas tipiškos kaimo architektūros medinis namas. Vis dairiausi gal yra gyventojų, ar palaidų gyvūnų, kurie kesintusi krimstelt mano, po žygio dar kiek apsunkusias kojas. Svarsčiau kaip greit dabar sugebėčiau bėgti nuo jų. Įsitikinusi, kad vietoje esu viena, pamažu leidausi apžiūrėti teritoriją. Siesarties upės pakrantėje išlikę bastioninės pilies likučiai, o tiksliau dveji vartai, jau nuo dešimtojo dešimtmečio yra paslėpti po medinėnis, konstrukcijomis. Turiu pripažinti, iš syk nesupratau kas tai per statitiniai. Medinis, kadais miškininkų iniciatyva padarytas sarkofagas, puikiai maskavo tai, ką maždaug 1500 metais pastatė iš Švedijos atvykę kunigaikščio, karaliaus rūmų maršalo, Motiejaus Giedraičio kviesti meistrai.
Videniškių mūrai kilo, silpstant Lietuvos Didžiajai Kunigaikštytei. Gynybiniais įtvirtinimais apjuosta pilis, įėjo į vieną iš trijų sutvirtintų centrinės LDK dalies gynybos žiedų. Saugojo strategiškai svarbų Vilniaus- Rygos kelią nuo Livonijos ordino, karingųjų švedų, vis didėjančios grėsmės iš Rytų- Rusijos. Vėlėsniais metais, Videniškių pilį paveldėjęs Motiejaus jauniausias sūnus Martynas, atlikdamas rekonstrukciją, gynybinius pastatus pritaikė dvaro rezidencijai, išplėtė teritoriją, pastatė prašmatnius rūmus, turėjusius auksinę salę. Užveisė renesansinio tipo parką-sodą. Dvaro komplekse dominavo medinės architektūros statiniai. Buvo išskirtos dvi pagrindinės zonos- reprezentacinė ir ūkinė. Naujoji teritorija apėmė visą Siesarties vingį. Žvelgiant į šią vietą dabar buvo sunku įsivaizduoti, kad kadais čia buvo Giedraičių giminės reprezentacinis centras.
Apžiūrėjusi išorę, neskubėdama ir kiek nedrąsiai žengiau į vieną iš uždengtų statinių. Tai buvo šiaurinių vartų liekanos, kurios panašu, yra išsilaikiusios geriausiai. Viduje, dešinėje pusėje, žiojėjo įėjimas į rūsį, kurio prieigose kabėjo ženklas draudžiantis užeiti. Kurį laiką stovėjau sulaikius kvėpavimą, norėjau išgirst, jei kas nors ten, paslaptingame požemyje, bruzdėtų. Tylu. Prisiminiau skaičius, apylinkėse vis dar sklando legenda, kad kadais šiuo rūsiu, buvo galima pasiekti už kelių kilometrų esančią Videniškių bažnyčią ir vienuolyną. Tikinčių pasakojimu vaizduotė dar labiau audrinosi nuo žinios, jog minimų statinių rūsiai orientuoti ta pačia kryptimi, yra panašios erdvinės struktūros, planinės schemos. Tačiau dar stovėdama lauke mačiau, kad pylimas, kuriame įrengtas rūsys, yra įgriuvęs, vadinasi toli nueiti nepavyktų. Kas žino, kokias paslaptis vis dar slepia už įgriuvos likusi erdvė. Juk sklando ir kita legenda, pasakojanti, kad baudžiavos laikais buvo rastas rūsys, pilnas stačių karių. Atkasti kariai subyrėjo ir tik likusių diržų kiekis leido spręsti apie jų skaičių. Bauginančiai žavi legenda, pamaniau.
Vis dar nejudėdama, akimis tyrinėjau pro medinių konstrukcijų plyšius, birželio saulės vietomis apšviestas sienas. Raudonos plytos ir netolygiai, be akivaizdžios komponavimo logikos, nuo cokolio iki pat karnizų ir aukščiau išdėlioti, vietomis net labai stambūs, netašyti akmenys, atrodė įspūdingai. Ne vieną šimtmetį skaičiuojantis plytų ir akmens mūras vietomis vis dar nubalintas, vietomis pažaliavęs, priminė rudens paveikslą. O juk kadais, po rekonstrukcijos, visi mūrai buvo nutinkuoti ir nubalinti, iš čia ir kilo Baltadvario pavadinimas.
Svarsčiau kiek daug matė šios ne tik kunigaikščių Giedraičų žingsnius girdėjusios sienos. Baltadvaryje šeimininkų būta ir daugiau. Ilgame sąraše galima rasti Sapiegų, Radvilų, Kosakovskių, Pliaterių pavardes. Pastarosios giminės atstovas, Jonas Teofilis Pliateris 1695 metais dvarą užrašė vienuoliams misionieriams. Tuo metu dauguma pastatų jau buvo seni, net pilies stogo nebedengė molio čerpės, tik šiaudai. Nepaisant buvusios prastos būklės, Baltadvarį vienuoliai išlaikė iki pat 19 amžiaus pradžios, kuomet rūmas, kadais saugojęs Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, dabar jau carinės valdžios buvo nusavintas ir perduotas stačiatikių vienuolynui. Be menkiausio gailesčio ir pagarbos, mūrų vidus buvo išgriautas. Perdangos, vidinės sienos, krosnys, laiptai viskas buvo išversta. Nuo šiol čia nebe pilis, nebe dvaras o grūdų saugykla. Tarpukaryje, kadais buvę reprezentaciniai, iškilios kunigaikščių giminės mūrai, pradėti naudoti ūkinėms reikmėms, rūmuose buvo laikomi gyvuliai. Tačiau tai dar nebuvo blogiausia, kas galėjo nutikti. Bedvasis sovietmetis, 1955 metais, kolūkio rankomis nuplėšė Baltadvario stogus. Keliaudama po Lietuvą, apžiūrinėdama dvarus, matau, kiek daug pastatui reiškia stogas ir kaip jis sparčiai nyksta, paliktas nuogas ir neapsaugotas prieš gamtos jėgas. Dar ne vieną dešimtmetį be stogo stovėjusios sienos, rūpesčio sulaukė tik 1983 metais. Iki tol laikytas vienuolynu, atlikus istorinius ir kitus tyrimus, 1987 metais Baltadvaris paskelbtas pilimi. Tęsėsi tyrimai, vyko vietovės valymo ir konservavimo darbai. Kuriuos atlikinėjo savanoriai iš Videniškių apylinkių ir kitų miestų. Archeologiniai tyrimai vyko ir vėlesniais metais, net buvo paruoštas bastioninės pilies atstatymo projektas, kuris kol kas dar nėra įgyvendintas, tačiau, lankant Baltadvarį šią žiemą (viso čia buvau jau 4 kartus), aplinkoje buvo matomi pokyčiai: papildomai sutvirtintos apsauginio stogo konstrukcijos, medžiu užsandarintos angos, lyg tol leidusios patekti į vidų, įstatytos rakinamos durys. Dabar pilies griuvėsius pavyks apžiūrėti tik iš išorės.
Audronė Jurkevičiūtė
https://www.instagram.com/hikinggirl_lt/
