Pelkės Nemuno kilpų regioniniame parke užima vos 1 % ploto. Žvėrinčiaus miške esantis Velniabliūdis – vienintelė pelkė Prienų kilpoje. Geologas, habl. dr. Algirdas Klimas pastebėjo, kad šios pelkės durpių sluoksnis guli ant aleurito ir smėlio, kurį giliau keičia žvirgždo klodas. Tai labai primena upės vagą, joje paliktas sąnašas. Geologinėje nuotraukoje išryškėjęs žvyro „liežuvis“ bei žemėlapiuose pastebimas reljefo pažemėjimas siejami su prieš 11,5–12 tūkstančių metų čia tekėjusiu Nemunu bei jo senuoju slėniu. Taigi, Žvėrinčiaus miško pakraštyje pasislėpęs siauras ir ilgas raistas – fragmentas senvagės, užneštos dumblu, smėliu ir tapusios palaidotu slėniu.
Svarbiausi Velniabliūdžio augalai – kiminai. Šios samanos neturi šaknų. Apatinė kiminų dalis nuolat apmiršta ir grimzta gilyn, o iš jų per daugelį metų susidaro durpės. Velniabliūdžio durpės buvo kasamos ir naudojamos purvo vonioms Birštono kurorto gydyklose (pirmosios Lietuvoje gydomojo purvo gydyklos). Baigus kasti prasidėjo natūralus pelkės atsikūrimo procesas. Veši įprasti aukštapelkės augalai – kupstiniai švyliai, pelkiniai gailiai, spanguolės. Atidžiau pasidairius galima pamatyti siauralapes balžuvas, saulašares.
Pelkėje aug
a ir beržas keružis – itin retas nykstantis šalto klimato augalas. Šis ledynmečio reliktas įsikuria šlapiuose pelkių dirvožemiuose, auga lėtai ir pasiekia vos 0,5–1 m aukščio. Aptiktas pavienis augalas nežydi, nedera. Velniabliūdžio aukštapelkė yra gyvavedžių driežų ir paprastųjų angių prieglobstis. Čia galima išgirsti geltonąją kielę, rudąją devynbalsę, o jei pasiseks – gal ir didžiąją kuolingą.
Lietuvoje sunaikinta daugiau nei du trečdaliai visų pelkių, todėl kiekviena išlikusi pelkutė yra svarbus gamtos objektas natūralios gamtos pusiausvyrai palaikyti.
