Vėlines mūsų protėviai vadino Ilgėmis ir minėjo jas vėlyvą rudenį, kai apmiršta gamta… Derlius jau būdavo nuimtas, liejamos vaškinės žvakės, kepama juoda duona, prisimenami artimi žmonės, iškeliavę Anapilin. Tai nurimusios gamtos ir mirusiųjų pagerbimo šventė.
Senovėje Ilgės buvo minimos gamtoje prie pilkapių ir vėliau namuose – su vaišėmis ir aukojimais.
Iki krikščionybės išplitimo Lietuvoje šiose apeigose iškyla keli momentai: vaišės su apeigomis bei ugnies deginimas. Apeigos buvo atliekamos miške, prie šaltinių, alkavietėse, vėliau – pilkapynuose, dar vėliau – kapinėse.
Kaip nurodo Dlugošas, nuėmę derlių, žmonės rinkdavosi minėtose vietose, atsinešdavo valgių, iš samanų ant akmens padarydavo vėlių stalelį ir puotaudavo kelias dienas. Švenčiant valgių buvo įmetama į ugnį. Taip būdavo pagerbiamas Perkūnas, kuris anot senolių pastiprindavo mirusiųjų vėles. Taip pat būdavo pagerbiama ir ugnies deivė Gabija bei mirusieji, jų vėlės.
Mirusiųjų deive buvo laikoma Veliona (Velnė, dar vadinama Deivute ar Vilute), ji siejama su mirusiųjų prosenių vėlėmis. Kaip ir daugelis deivių, ji buvo duali – išreiškė gėrį ir blogį.
Žvakučių deginimo paprotys įsigalėjo tik XIX a. pabaigoje. Per Vėlines žmonės jau puošdavo mirusiųjų palaidojimo vietas, degindavo žvakes. Iki XIX a. būdavo užkuriamas bendras laužas kaimo kapinaitėse, kuriose degindavo senus nuvirtusius kryžius. Senų kryžių deginimas ir buvo ta paprasčiausia, pirminė seno naikinimo ir naujo gimimo apeigos forma. Deginant vyksta perkeitimas. Tai, kas deginama, virsta šiluma ir šviesa. Šis paprotys dar išlikęs kai kuriuose Dzūkijos nacionalinio parko kaimuose.
Ilgės ar Vėlinės – tai ypatingo susikaupimo, rimties, atsakymų į svarbius būties klausimus metas.
