Neseniai baigti restauruoti du Trakų Vokės dvaro sodybos koplyčioje-mauzoliejuje esantys istorinių asmenybių sarkofagai. Vienas – Jono Juozapo Tiškevičiaus (1867–1903), kurio rūpesčiu 1898 m. prancūzų architektas ir botanikas Eduardas Fransua Andrė rekonstravo šalia dvaro esantį parką. Kitas restauruotas sarkofagas – jo žmonos Elžbietos Marijos Krasinskytės-Tiškevičienės (1871–1906). Iš dviejų dalių susidedantys sarkofagai (vidinės ir išorinės) buvo gana prastos būklės, paveikti korozijos, daug kur sutrūkinėję, kai kur buvo matomos kiaurymės. Kilnojamoji kultūros vertybė – du metaliniai sarkofagai – į Kultūros vertybių registrą įtraukti 2015 m., kaip istorinę, meninę, kompleksinę vertę ir religinę reikšmę turintys kultūros paveldo objektai. Prieš restauruojant sarkofagus buvo atlikti išsamūs jų tyrimai.
Koplyčios-mauzoliejaus požemyje yra ir daugiau Tiškevičių giminės sarkofagų. Ši vieta lankytojams atveriama per Vėlines. Pavardės ant sarkofagų intriguoja pasidomėti čia gyvenusių žmonių likimais, jų veiklos palikimu. Ne mažiau įdomi ir pati koplyčia, kuri buvo restauruota prieš septynerius metus. Vos įžengę pro duris ant koplyčios grindų matome išlikusią autentišką mozaiką – Tiškevičių giminės herbą, naudojamą nuo XVI amžiaus.
Koplyčia – pirmasis dvaro pastatas
Jono Juozapo Tiškevičiaus (Jan Jozef Tyszkiewicz), kurio sarkofagas restauruotas, tėvas Jonas Vytautas (1831–1892) buvo Vilniaus gubernijos maršaka. Tai jis Trakų Vokėje pagal architekto Leandro Markoni projektą 1875 m. pradėjo statyti neorenesansinius rūmus, stovinčius iki šiol. Iš Trakų Vokės dvaro į Vilnių, kitus Tiškevičių rūmus, buvo nutiesta viena iš pirmųjų Lietuvoje telefono linijų. Koplyčios stogą Jonas Vytautas papuošė šventųjų skulptūromis, vieną – švento Juozapo – skyrė savo tėvo Juozapo Mykolo Tiškevičiaus (1805–1844) atminimui. Jis buvo pirmasis iš Voložino (dabartinė Baltarusija) atvykęs ir Trakų Vokėje apsigyvenęs Tiškevičius.
Nėra žinomi tikslūs Trakų Vokės dvaro sodyboje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 923) esančios neogotikinės koplyčios pastatymo metai, tačiau, kaip pasakojo koplyčios prižiūrėtoja ir Trakų Vokės istorijos puoselėtoja Jadvyga Chludok, neseniai Lenkijos bažnytinėje literatūroje rasta informacija, kad Trakų Vokės kapelionu paskirtas 1845 m. į kunigus įšventintas Maciej Jozakiewicz. Su Tiškevičiais giminystės ryšiais susijusi, Vokietijoje gyvenanti ir puikiai lietuviškai kalbanti bei dažnai čia apsilankanti istorikė Liliana Narkowicz yra radusi duomenų, kad koplyčia statyta 1856 m. (anksčiau visur buvo rašoma, jog koplyčia statyta 1870 m.).
Koplyčia buvo pirmasis dvarvietėje atsiradęs pastatas. Šios koplyčios (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 24983) rūsiuose buvo laidojami Tiškevičiai. Pirmieji giminės palaikai buvo atvežti iš Voložino, kai carinės Rusijos valdžia iš jų atėmė ir cerkve pavertė jų funduotą bažnyčią, kuri buvo kartu ir giminės mauzoliejus. Puošnioje, turtingoje Trakų Vokės koplyčioje, kurioje buvo gausu ir antikinio meno kūrinių, melsdavosi Tiškevičiai. Tam tikromis valandomis – ir dvaro tarnai. Restauruota, o pernai ir po avarinės grėsmės pašalinimo darbų sutvarkyta koplyčia tarnauja bendruomenei – čia sekmadieniais ir per didžiąsias šventes gyventojai renkasi į mišias, čia suteikiami sakramentai, šarvojami mirusieji.
Įdomus faktas, kad unikalų ąžuolinį, italų meistrų pagamintą altorių, kai sovietmečiu koplyčią buvo ruošiamasi paversti trąšų sandėliu, paskutinis, dar prie Tiškevičių tarnavęs kunigas Kazimieras Kulakas 1946 m. išvežė į Lentvarį, o paskui atidavė Druskininkų bažnyčiai, kuri neturėjo altoriaus. Kai prieš septynerius metus koplyčia buvo restauruojama, buvo pagaminta altoriaus kopija, o autentiškas, dar Tiškevičių laikais sukurtas altorius pasiliko Druskininkų bažnyčioje.
Tragiški Tiškevičių likimai
Šalia Jono Juozapo Tiškevičiaus sarkofago – jo žmonos Elžbietos Marijos Krasinskytės-Tiškevičienės (Elzbieta Maria z Krasinskich Tyszkiewiczowa) sarkofagas. Varšuvoje susipažinę, vėliau susituokę abu atvyko gyventi į Trakų Vokę, kur jaunasis Tiškevičius, būdamas vienintelis Jono Vytauto Tiškevičiaus sūnus, paveldėjo šį dvarą. Elžbieta Marija ir Jonas Juozapas mirė gana jauni, palikę keturis mažamečius vaikus. Kaip Liliana Narkowicz rašo knygoje apie Trakų Vokės Tiškevičius, Elžbieta sirgo džiova, važinėjo iš kurorto į kurortą tikėdamasi pasveikti. Grafas su vaikais stengdavosi būti netoliese, kad žmona galėtų dažniau matyti vaikus. Trakų Vokėje lankydavosi retai. Dvarą prižiūrėjo jo motina, Jono Vytauto Tiškevičiaus našlė Izabelė Hortenzija Tiškevičienė (1836–1907). Ir Izabelės Hortenzijos, ir Jono Vytauto palaikai taip pat ilsisi koplyčios požemyje. Jaunasis grafas Jonas Juozapas mirė labai staiga: pakėlė ant rankų savo vyresnįjį sūnų, bet tuo metu jį ištiko aklosios žarnos priepuolis. Grafas mirė išsigandusios, ketvirtojo kūdikio besilaukiančios žmonos akyse. Po trejų metų nuo džiovos mirė ir Elžbieta.
Trakų Vokę paveldėjęs Elžbietos Marijos ir Jono Juozapo sūnus Jonas Mykolas Tiškevičius (1896–1939) lėktuvo katastrofoje žuvo per savo gimtadienį. „Buvo gegužės 30 d., jam sukako 43 metai, grafas viešėjo pas gimines Lenkijoje. Labai norėjo kuo greičiau, dar tą pačią dieną atsidurti Trakų Vokėje pas žmoną ir tris vaikus. Su pusbroliu sėdo į dvivietį lėktuvėlį, tačiau smigo žemėn vos spėję pakilti, – pasakojo J. Chludok. – Jo išankstiniu prašymu buvo palaidotas ne koplyčios kriptoje, o kieme, prie koplyčios. Sakė, kad jis, kaip karininkas, turi saugoti giminės koplyčią.“
Į šią meno kūriniais turtingą koplyčią buvo ne kartą kėsintasi. Pavyzdžiui, 1883 m. carinės Rusijos kareiviai nužudė koplyčios sargą ir apiplėšė koplyčią. Tiškevičiai sargą palaidojo šalia koplyčios ir išlaikė jo šeimą. 1939 m. tragiškai žuvęs J. M. Tiškevičius buvo palaidotas šalia koplyčios sargo.
Grafienė taip niekada ir neaplankė vyro kapo
Žuvusiojo grafo žmona Ona Radvilaitė-Tiškevičienė (1907–1983) su trimis mažamečiais vaikais – Izabele (g. 1932 m.), Zigmantu Jonu (g. 1934 m.), Ona Marija (g. 1938 m.) – tų pačių metų rugsėjį, prasidėjus neramumams, vokiečiams ir sovietams okupavus Lenkiją, išgirdusi, kad sovietai pirmiausia susidoroja su bajorais, pasitraukė į Vakarus. Ji vis dar tikėjosi grįžti, tačiau vėliau, kai suvokė, jog tai neįmanoma, išsakė vaikams paskutinį prašymą – įamžinti ją Trakų Vokėje, šalia palaidoto vyro, kurio kapo jau niekada negalėjo aplankyti. 2014 m. Trakų Vokės koplyčioje buvo pakabinta grafienei skirta bronzinė atminimo lenta. Ją padovanojo grafienės vaikai. Ypač Trakų Voke, koplyčios restauravimo darbais domisi ir finansiškai prisidėjo Kembridže gyvenantis grafienės sūnus Zigmantas.
Grafienė O. Radvilaitė-Tiškevičienė Jungtinėje karalystėje mirė 1983 m, taip niekada ir nesugrįžusi į Trakų Vokę. Jos rankomis siuvinėti Trakų Vokės koplyčios liturginiai drabužiai yra saugomi Lietuvos bažnytinio paveldo muziejuje. „Grafienės gyvenimas prabėgo Anglijoje, Velo kaimelyje (Linkolnšyro grafystėje), kurį ji vadino savo mažąja Voke. Gyvenimui grafienė užsidirbo prižiūrėdama žirgus (dar gyvendama Lietuvoje ji mėgo jodinėti, net dalyvaudavo žirgų lenktynėse). Kai vaikai baigė mokslus ir norėjo ją pasiimti gyventi į savo namus, ji nesutiko, sakė, kad tas kaimas jai primena Trakų Vokę“, – pasakojo J. Chludok.
Po II pasaulinio karo dvaro sodyboje buvo tuometinės LTSR Ministrų tarybos pagalbinis ūkis-vila. 1950 m. Trakų Vokėje įsteigta Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio instituto eksperimentinė bazė. 1952 m iš Vilniaus į Vokę perkeltas Žemdirbystės ir dirvožemio institutas. Dvaro sodyboje šalia rūmų pastatytas laboratorijos pastatas. 1956 m. įkūrus Lietuvos Žemdirbystės mokslinio tyrimo institutą, Trakų Vokėje įsikūrė šio instituto filialas ir eksperimentinis ūkis. 2001 m. LŽMTI išsikėlė iš rūmų, 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė rūmus perdavė Lietuvos bajorų Karališkajai sąjungai. Po kelerių metų dvarą perėmė Vilniaus miesto savivaldybė.
