Tik nepagalvokite, kad siūlome apsunkinti ir taip nelengvą Sveikatos apsaugos ministro padėtį! Juolab kad degtienę aprašė Stasys Tijūnaitis – Steigiamojo Seimo atstovas, pedagogas, parašęs vadovėlį ir apie Esperanto kalbą, ir apie alkoholio žalą. O pasakojo jis taip: „Taip man kaip ir sparčiau slinkdavo sunkusis žiemos laikas, lyg, lyg greičiau sulaukdavau šilumos, kada man nereikėdavo nei vyželių, nei šiltesnio apdarėlio. Tik į patį pavasarį pasidarydavo kažin kaip negera. Mat gavėnia privargindavo. Tikrai sunki būdavo man toji gavėnia. Visą pasninką lygiai su tėveliais turėdavau pasninkauti – negaudavau nei mėsutės, nei pienuko nuo Pelenės lygi Velykų šventų. Gavėnioje mama virdavo bulvienės su aguonų pienu, kruopų be jokio užtrinalo, barščių su kanapių pienu arba su grybais, kopūstų su grybais, neskustų bulvių su degtiene dažyti. Iš visų gavėnios valgių mano mėgiamiausias buvo šutintos bulvė su degtiene. Tėveliai bulves rankomis dažydavo degtienėje. Aš nemėgau taip daryti, visuomet stengiausi būti švarus, tvarkingas. Kadangi nebuvo pirktinių, tai aš pasidarydavau medines šakutes ir jomis valgydavau kaip ponas. Degtienę mamytė gardžią darydavo. Iš rugienių miltų karštame pečiuje išdegdavo (išvirdavo) skystos saldžios košės, pridėdavo laukinių obuolių, miltų, pridėdavo trintų garsvyčių – ir būdavo degtienė. Kiti žmonės ją paprastai garsvyčiomis vadindavo. Tokia degtienė, arba garsvyčios labai tikdavo valgyti su bulvėmis ir duona. Kai kada tekdavo valgyti ridikų, virtų burokų, žalių kopūstų su aliejum. Pusiaugavėnyje tėvelis parveždavo iš miesto kelias silkes, mamytė iškepdavo raguolių su aliejum (karvojų) ir kanapių užpilu. Tėveliai sakydavo, kad pusiaugavėnyje silkėmis ir raguoliais sninga, aliejum lyja, todėl tą dieną žmonės gauna valgyti silkių ir kanapinių raguolių. Taip uoliai pasninkaudamas aš laukdavau Velykų didžiausiu išsiilgimu – po pusiaugavėnio ir dienas skaitydavau.“
[Stasys Tijūnaitis, „Kaip aš į žmones išėjau… Mokytojo Stasio Tijūnaičio gyvenimo apybraiža“, sud. Vincentas Korkutis, Vilnius, Margi raštai, 2003, p. 12-15]
Vacys Milius, etnologas ir kraštotyrininkas, taip apibūdino šį patiekalą: „Raugienė, saldė degtiẽnė, lietuvių valstiečių pasninko valgis, gamintas iki I pasaulinio karo, kartais ir vėliau. Ruginiai miltai užpilami šiltu vandeniu, išmaišomi ir susalinami. Įberiama grūstų garstyčių miltelių, išmaišoma, parauginama; supilama į molinį puodą ir kepama karštoje krosnyje. Valgoma su virtomis bulvėmis, silke, aliejumi. Dar vadinami raugale, raugiene, salde.“⠀
Beje, Stasys Tijūnaitis dabar ilsisi Rumšiškių kapinaitėse.
Už atgaivintą atmintį dėkojame Rumšiškėse gimusiai, jose gyvenančiai ir Lietuvos liaudies buities muziejuje dirbančiai „pėdsekei“ Agnei Augustaitienei.
