Kiekvieną pavasarį zoologijos sodo gyventojus džiugina bundanti gamta, sugrįžtanti saulės šiluma. Šiuo laikotarpiu lengviausiai pastebimi paukščiai. Nuo ankstyvo ryto girdisi jų džiaugsmingas čiulbėjimas. Pagrindinis jų rūpestis šiuo laikotarpiu, pasirinkti tinkamą perėjimui teritoriją. Lūšys, snieginiai leopardai, tigrai, arktiniai vilkai, rudosios lapės, mažosios Azijos laputės korsakai, stumbrai, kupranugariai ir kiti zoologijos sodo gyvūnai tampa aktyvesni, ateina poravimosi ir jauniklių auginimo laikas.
Besikeičiantys metų laikai veikia ne tik gyvūnų elgseną, bet ir išvaizdą. Pavasaris gyvūnų karalystėje – netvarkingų šukuosenų metas. Tankų žieminį kailį, skirtą gyvūno apsaugai nuo stingdančio šalčio, keičia vasarinis – retesnis ir trumpesnis. Nepastebimai kailį gyvūnai keičia nuolat. Seni plaukai krenta kasdien, tačiau pavasarį jų kritimas suintensyvėja. Stumbrai turi tankų kailį ir šeriasi vidutiniškai net 200 dienų per metus. Zoologijos sodo kupranugarių kailio šėrimasis užtrunka iki vasaros vidurio. Šie gyvūnai labai ištvermingi, geba prisitaikyti prie staigių temperatūros pokyčių. Kai temperatūra svyruoja nuo – 30 laipsnių šalčio ir net iki + 40 laipsnių karščio, išgyventi sudėtingas sąlygas dykumoje jie gali dėl unikalios vilnos. Kupranugario vilną sudaro išorinis sluoksnis šiurkščiavilnių plaukų, kurie gali augti net iki 40 cm, ir minkštojo poplaukio – pūko iki 2,5–13 cm. Ypač tanki ir tvirta vilna apsaugo dykūmų „laivais“ vadinamus kupranugarius tiek nuo kūno perkaitimo, tiek nuo peršalimo pavojų.
Šiaurės Amerikos kalnų gyventojai – snieginiai ožiai, baltą žieminę vilną nusiima kasydamiesi į medžius ir uolas. Senovėje indėnai surinkdavo šią vilną ir ją panaudodavo savo buityje. O štai šiaurės elnių patelės pavasarį keičia ne tik žieminį kailį į lengvesnį pavasarinį, bet ir numeta ragus. Išsišėrę plėšrūnai: lapės, vilkai, leopardai ženkliai pasikeičia, jų kailiukai vasarą tampa nebe tokie puošnūs, kaip šaltuoju metų sezonu. Ruonio šėrimąsi galima pastebėti tik jam išsidžiovinus kailį prieš saulutę. Vandenyje jo kailiukas labiau primena odą.
Kartais, gyvūnų šėrimosi laikotarpiu, zoologijos sodo darbuotojams užduodamas klausimas: kodėl neiššukuojate gyvūnų ir nesutvarkote jų kailiukų? Viena iš priežasčių – taisyklės dirbant su laukiniais gyvūnais, ir ypatingai su plėšrūnais, yra labai griežtos. Be to, gyvūnams siekiama sukurti kuo natūralesnę aplinką, skatinančią jų natūralią elgseną. O kad senasis kailis natūraliai greičiau išsišertų, gyvūnų prižiūrėtojai stengiasi praturtinti aplinką aptvaruose papildomai pridėdami šakų, kelmų ar šepečių. Gyvūnai žino, kaip tomis priemonėmis pasinaudoti. Juk artėjant šiltajam laikotarpiui, poplaukis nebereikalingas, išsišėrus kailis tampa glotnus, nebe toks purus, tačiau labai svarbus kaip žiemos laikotarpiu (apsaugo nuo šalčio) taip ir vasarą, nes esant karščiams, saugo gyvūnus nuo perkaitimo. Atidžiausi gyvūnų mylėtojai, apsilankę zoologijos sode skirtingais metų sezonais, gali pastebėti ir palyginti ryškius gyvūnų išvaizdos ir kailio pokyčius.
