Kuo puikiausiai prisimenu kai prieš 6 metus lankiausi Dubysos regioniniame parke ir stengiausi įveikti Padubysio pažintinį taką. Nesuklydau vartodamas frazę „stengiausi įveikti”, kadangi tada tikrai reikėjo pastangų mindant, guldant ir kapojant aukštą žolę norint pažintiniu taku pasiekti piliakalnį. Į viršų užkopti pavyko, bet nuo rasos šlapi batai ir nudilgintas kūnas tapo ilgai į atmintį įstrigusiu šio pasivaikščiojimo šalutiniu poveikiu. Tuomet buvau jaunesnis ir naivesnis, kaip ir dauguma keliaujančių po Lietuvą, kurie pažintinius takus įsivaizdavo kaip per pelkes ir miškus nutiestus medinių lentelių takus, leidžiančius ranka paliesti laukinę gamtą neišeinant iš komforto zonos.
Praėjo 6 metai ir per tą laiką pasikeitė tiek minėtas pažintinis takas, tiek mano (ir kažkurios dalies keliautojų) požiūris į pažintinius takus, tiek ir pačios komforto zonos ribos. Tie trys kintamieji paskatino dar kartą užsukti į Dubysos slėnį, kad pasenusiems kelionės įspūdžiams suteikčiau naujų spalvų. Tiesa, vos nepamiršau svarbiausio dalyko – emocijų. Būtent jos suteikia gyvenimui spalvų, jos nusprendžia ką mes įsiminsime geriausiai ir kokius kelionės įspūdžius parsivežime. Ir tai nėra bandymas būti populiariu savaip interpretuojant per turizmo parodą Tomo Ramanausko pasakytą mintį, jog mes keliaujame paskui emocijas. Tiesiog taip veikia žmogus. Mes ieškome emocijų, jas patiriame ir jų dėka smegenyse pagamintas cheminis kokteilis supilstomas į tarą, ant kurios būna užrašyta „kelionių įspūdžiai”.
Kartais tas kokteilis būna skanus, o kartais toks, kad norisi išpilti. Tobulo recepto nežinau, bet smalsumas, pozityvumas ir atvirumas yra neabejotinai geri ingredientai, garantuojantys gerus kelionių įspūdžius. O štai per dideli lūkesčiai yra tikras nuodas. Manau, kad būtent jo ir buvau padauginęs praeitą kartą. Ne dilgėlės kaltos, kad nuogas į jas įkritau. Dabar į Dubysos regioninį parką sugrįžau be lūkesčių ir su žygio apranga, todėl susiradęs tą pačią automobilių stovėjimo aikštelę prie Padubysio poilsiavietės, pradedu ieškoti pokyčių, įvykusių per 6 metus.
Tie pokyčiai matyti jau pirmame žingsnyje. Prie pat aikštelės stovi atnaujintas informacinis stendas, kuriame nauju vardu pakrikštyto tako schema su nedideliais aprašymais. Padubysio pažintinis takas ne tik pavirto Raguvų taku, bet ir daugiau nei dvigubai pailgėjo. Šioks toks netikėtumo faktorius, tačiau toli gražu neišmušantis iš vėžių. 3,5 kilometro raguvomis – skamba kaip sportinis iššūkis. Laikas pradėti, dar pažiūrėsim ko čia daugiau – sporto ar pažinimo?
Maršruto pradžia nepakeista ir nuo pat aikštelės tenka kilti aukštyn. Tas pats maršrutas, tie patys pažintiniai kuoliukai su medžių ar kitais pavadinimais, tos pačios maršrutą ženklinančios rodyklės, gerai matomos dėl raudonos spalvos. Didžiausias skirtumas – tai žema žolė, išdabinta baltais plukių žiedais. Gal daug naujų spalvų šiame take ir nepamatysiu, bet nuo pat pirmų žingsnių džiugina šviesiai žalios spalvos atspalviai. Atgimstančios gamtos spalvos ir kvapai netrukus užveda ant kalno, kuris ne kas kita kaip Padubysio piliakalnis.
„Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, miškais lyga rūta kalnai žaliuoja” – tokiais Maironio žodžiais prasideda kitoje upės pusėje nusidriekęs pažintinis takas Maironio kelias Padubysiu. Ir nors tame maršrute yra ne viena vaizdinga apžvalgos vieta, nepamenu, kad Maironis kairįjį Dubysos krantą būtų išskyręs kaip gražesnį. Nebloga apžvalga atsiveria ir čia, nuo Kaukuro kalno (kitas Padubysio piliakalnio pavadinimas), kurio aukštis siekia 30 metrų. Platus tas Dubysos slėnis, kurio viduryje tekanti upė patikimai slepiasi užaugusiuose krūmynuose.
Grožintis gražiu kraštovaizdžiu lengva išklysti iš tako, todėl piliakalnio viršuje įrengtos rodyklės įsakmiai liepia laikytis maršruto. Štai nuo čia jau prasideda nauja patirtis, kadangi sekdamas ženklinimą pasuku ne link stovyklavietės, bet kažkur gilyn ir tolyn. Medžiai tankėja, takas siaurėja, kol prieinu raguvos dugnu tekantį upelį. Tai viena iš nesuskaičiuojamų slėnio tėkmių, nenuilstamai maitinančių Dubysą vandeniu.
Už upelio takas šlaitu kyla aukštyn, o užlipęs suprantu, kad tai kartosis dar ne vieną ir ne du kartus. Nebekyla jokių abejonių kodėl takas pervadintas Raguvų vardu. Dar kartą leidžiuosi žemyn ir vėl kylu į viršų bei susitaikau su mintimi, kad sporto čia visgi daugiau nei pažinimo. Maršrutas veda liepų ir klevų alėja, likusia nuo Padubysio dvaro laikų, toliausiai nutolusiame taške praeina pro sufozinį cirką, tačiau nei informacinių stendų, nei kitokių užuominų apie šiuos objektus nėra.
Panaši situacija anksčiau buvo Ąžuolijos gamtos take, esančiame prie Utenos, bet jų sprendimas įrengti nedidelius informacinius stendukus man atrodo sveikintinas. Būtų mano valia, pastatyčiau tokius ir čia. Raguvų takas žingeidžiausius gamtos mylėtojus ragina keliauti su gidu, tačiau ar tokiu atveju apskritai reikalingas takas? Štai ir pasireiškė tos emocijos, kurios sukeldamos smegenyse chemines reakcijas mūsų kelionės įspūdžius spalvina įvairiausiomis spalvomis. Ar tik ne todėl, kad taip ir praėjau kranklio lizdą jo nepamatęs?
Vienu metu netoliese kažkas subaubė. Neužilgo pasigirdo keistas kriuksėjimas, kurį nustelbė tolstantis medžių ir krūmų traškesys. Į kraują plūstelėjo adrenalinas, bet tuo pačiu supratau, kad ne tik nepažįstu laukinės gamtos skleidžiamų garsų, jų net apibūdinti nemoku. Tikrai ne Raguvų take apie tai mokytis, Raguvų takas apie raguvas. Ne žiniomis o patirtimi susipažinau su jomis, bet taip susipažinau, kad net kakta prakaituota paliko.
Dar nebaigęs eiti Raguvų taku jau žinojau, kad jo vieta yra takų po laukinę gamtą kategorijoje. Ne tik dėl girdėtų laukinių garsų. Gavusios saulės ir lietaus sužaliuos raguvos ir kalvos, o per jas vedantis takelis pateiks dar daugiau iššūkių. Raguvų takas duoda viską, ko galima tikėtis iš laukinės gamtos, o jei norisi kažko kito – rinktis tikrai yra iš ko.
Padubysio poilsiavietę pasiekiau sušilęs, bet nenusivylęs. Taip, takas tapo ilgesnis, bet esminių pokyčių jame nėra. Takas labai nepasikeitė, bet įspūdžiai jau kitokie, ar gali taip būti? Pasirodo, ne tik gali, bet ir būna. Sakoma, jog tuo pačiu pažintiniu taku verta keliauti skirtingais metų laikais, pamatyti jį žaliuojantį ar apsnigtą, žydintį ar metantį lapus. Taip, metų laikai reiškia daug, tačiau tai, su kokiais lūkesčiais, mintimis ir nusiteikimu atvykstame į jį, lemia ne mažiau. Nuo to priklauso emocija, kurią patiriame ir kuri nulems, ar mes įspūdžius kelsime į instagramą, ar patarsime kitiems čia kojos nekelti.
Pažintiniai takai tai ne McDonalds, nerasite visur to paties. Vienas bus ilgas, kitas trumpas, vienas veda medinių lentelių danga, o kitas tiesiog per laukinę gamtą. Ir tai nėra blogai, bet prieš važiuojant vertėtų bent kiek pasidomėti, kad nebūtų kaip man prieš 6 metus. Patikėkit, keliauti šiuo taku su vaikišku vežimėliu būtų beprotybė, bet su žygio apranga pakopinėti raguvų šlaitais visai smagu. Gal tik informacinių stendų kiek pasigedau ir tai buvo kaip koks pipiras į mano kelionių įspūdžių kokteilį. Tačiau skonio nesugadino, juk būna ir šokolado su pipirais.
