Visada tikėjau, kad kažkada atsiras tekančios saulės šalies lopšys ir Lietuvoje. Gaila, kad, nors ir atsirasdavo bent menka galimybė išvysti autentiško japoniško maisto skonius, ilgai netrukus ji vėl pavirsdavo į juodąjį žemyną ir apsukus ratą galėdavo pateikti tik ryžių ritinėlius su įvairiausiais, Japonijoje neregėtais ingredientais.
Ir visgi, Ebisu – vienas iš septynių sėkmės dievų tikriausiai išgirdo mano maldas ir visiškai atsitiktinai, kitaip tariant, įsiprašiau pats pro man atvertas slaptas namų duris ir gavau galimybę prisiliesti prie šventojo maisto altoriaus – chef table, kuriame viso labo tik 8 vietos ir ten bus aukojamos „omakase” maisto mišios.
Pirmas įspūdis – išties skoningas ir modernus interjeras, naujai atsidariusiame Sushi Masters restorane Vilniuje. Švara ir jaukumas, sutvirtintas akmens detalėmis, apjungia kalnų ir vandens galią ir svarbą žmogui, kuri pasidalina į dvi atskiras, nieko bendro tarpusavyje neturinčias dalis, išskyrus restorano pavadinimą.
Omakase – vienas įspūdingiausių ritualų japoniškuose restoranuose, kai svečias atsiduoda šefui ir palieka jam spręsti kuo šiandien bus pavaišintas šių namų šeimininko. Tai – geriausia patirtis, kokią tik gali patirti, nes tokių vakarienių metu pateikiami sezono ir šviežiausi produktai ir kūryba.
Šefas – įspūdingai ramus, tyliai šnekantis ir be galo malonus, jo vidinė ramybė hipnotizuoja skonių pojūčiuose.
Ir pradžia išties įdomi, bent keliais patiekalais šefas apjungia andų kalnyno lobius su didžiausių Japonijos salų gaiva, pietų amerikos rūgštumu ir rytų minkštumu – puikiai suderinti patiekalai nuostabaus skonio. Fusion virtuvės akcentai jaučiasi viso patiekalų ragavimo eigoje, nors ir nematomi, bet jaučiami skoniai sustiprina paprastus, bet išraiškingus technikos momentus.
Hamachi (sereole), lašiša ir bent 4 skirtingos tuno dalys: aksmi – liesiausia, chutoro – vidutinio riebuvo, otoro – riebiausia ir kama – pažandės dalis, skirtingos tekstūros, skirtingų skonių potyriai.
Šefas naudoja ir vietinius ungurius, jų aksominė ir švelni tekstūra japoniškame patiekale – Kabajakyi su sviestu gardintais ryžiais tiesiog užliūliuoja gomurį, o skonių umami taip ir prašosi kartoti dar ir dar…..
Nuo intensyvesnių skonių iki vis švelnėjančių ir minkštų derinių vakarienės pabaigoje su lyg desertu: „Šefe, šį kartą atsisakysiu Mochi žaliosios arbatos ledų, prašau man trigubą porciją užburiančio ir seiles varvinančio deginto nigiri su lašišos papilve….”
Kadangi mano keli apsilankymai buvo eksperimentinių degustacijų metu, girdžiu šefo norą iki šilko švelnumo tobulinti maisto kortą, tai girdėti labai smagu.
Maldos išgirstos, tad linkiu įkopti į Fudzijamos kalną ir būti apdovanotiems įspūdingais Japonijos skoniais ir pojūčiais.
#maistasmylintiemsgyvenima
