Daugiau nei dešimtmetį vaikų balsų klasėse bei šėlsmo koridoriuose negirdėjęs ir dienos šviesos pro uždengtus langus nematęs apleistas mokyklos pastatas Visagine atgyja lauko galerijos pavidalu. 2023 m. rugpjūčio 2 d. buvusios keturių aukštų „Ateities“ vidurinės mokyklos languose išeksponuota vietinės fotografės Jevgenijos Cholodovos paroda „Kultūra/Ar buvai?“, kviečianti permąstyti apleisto pastato likimą, atsigręžiant į jo revitalizacijos galimybes meno ir kultūros pagalba.
Savo istorijos pradžioje Visaginas buvo orientuotas į augimą. Planinis atominės jėgainės palydovas, turėjęs ambiciją apgyvendinti 60 tūkst. žmonių, su džiaugsmu skaičiavo sparčiai didėjantį gyventojų skaičių, didžiavosi nepaliaujamai kylančiu mokyklų ir darželių poreikiu, didžiausiu darbdaviu regione, o savo neoficialiu ženklu laikė vaisingumo ir klestėjimo simbolį gandrą. Augimo euforijos pagautam miestui stagnacijos ar mažėjimo scenarijus atrodė įmanomas tik košmare. Vis tik tai virto realybe: Černobylio avarija privertė atsisakyti dviejų iš keturių reaktorių, įstojimas į Europos Sąjungą – uždaryti likusius du. Visaginas ėmė sparčiai mažėti – gyventojų skaičius krito nuo 33 tūkst. iki 18 tūkst., o žmonių pripildytos erdvės bei infrastruktūra ištuštėjo, palikdama stūksoti ne vieną nebaigtą statyti ar dėl taupymo sumetimų apleistą pastatą.
Būtent nebenaudojama infrastruktūra iškalbingiausiai iliustruoja poatominį miestą užklupusį mažėjimą. Pastarasis iššaukė restrukūrizavimo procesą, kuris palietė net sakralią švietimo sritį – iš 7 mokyklų uždarytos 2, o likusios perdarytos į progimnazijas ir gimnazijas. Istorinei pirmajai „Sedulinos“ vidurinei mokyklai per plauką pasisekė, nes ją perėmė Visagino kultūros centras. Mokykla buvo sėkmingai transformuota į kultūros įstaigą su koncertų, choreografijos, parodų ir konferencijų salėmis bei studijomis. Tuo tarpu „Ateities“ mokyklai buvo lemta 2005 m. užverti duris, užkalti langus ir vienatvėje saugoti visaginiečių prisiminimus. Tapti mokykla-vaiduokliu ir randu urbanistiniame audinyje. Daliai žmonių gali pasirodyti, kad būtų racionaliausia pastatą griauti idant negadintų vaizdo, neviliotų vandalų ir pagaliau atvertų duris kitoms infrastruktūrinėms galimybėms. Vis tik „Ateities“ mokykla jau ilgai stūkso be aiškios ir visų palaikomos ateities vizijos. Atrodo, kad su mokykla-vaiduokliu jau susigyventa ir ji jau neberėžia akių, o ir širdį vis rečiau besuspaudžia nostalgijos jausmas.
Joks miestas nenori apleistų erdvių, nes jos tarytum viešai primena apie krizinį laikotarpį. Bet jei pakeistume žiūros tašką? Galbūt į mažėjimą ir jos iššauktą infrastruktūros tuštėjimą galima pažvelgti kaip į galimybę? Ir gal vis tik pasisekė, kad neskubėta atsikratyti nefunkcionuojančia mokykla? Įsivaizduokime, kad miestas – tai miško analogija. Sveikame miške esama negyvos, bet gyvastingos medienos. Taip, tai žuvęs medis, tačiau jis teikia gyvybės tūkstančiams organizmų. Gyvastingoje medienoje tebevyksta gamtos procesai reikalingi turtingai ekosistemai. Galbūt ir mieste apleistas pastatas gali būti gyvastingas – leidžiantis suvešėti kitai gyvybės formai, pavyzdžiui, kultūrai? Pastarieji du metai Visagine demonstruoja, kad gali.
2022 m. pavasarį, po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, būtent apleistas mokyklos pastatas tapo drobe solidarumui su Ukraina išreikšti. Iš Visagino kilęs iliustratorius Vladimir Ionov palaikė vilniečių iniciatyvą sukurti grafitį, palaikantį Ukrainos pasipriešinimą Rusijos agresijai. Jei kiti (neapleisti) pastatai reikalautų ilgų biurokratinių procedūrų leidimui piešti gauti, tai tas pats sumanymas ant apleisto pastato buvo priimtas paprasčiau ir palankiau. Solidarumo su Ukraina grafitis ne tik sužadino diskusijas jautria karo tema, bet ir įkrovė pastatą naujomis prasmėmis ir padarė jį aktualiu, vadinasi – matomu.
Tų pačių metų vasarą Visagino kultūros centras, ieškodamas netradicinių erdvių šiuolaikinės kultūros pristatymui, į Visagino erdvių festivalio programą įtraukė šios apleistos mokyklos pastatą ir jį supančius amfiteatrus. Du mokyklos fasadus nuspalvino iš toli regimi Marijos Tiurinos ir Dariaus Jono Janonio muralai, o įėjimą į mokyklą išpiešė vietinis jaunimas. Tuo tarpu 12 pastato langų uždengė išdidintos Neringos Rekašiūtės parodos „Atominė tapatybė“ fotografijos. Muralai ir paroda spalvomis šiltai apkabino pastatą, suteikdami jam vilties atgimti. Tačiau reikšmingas ne tik galutinis rezultatas – statiški kūriniai, bet ir erdves išjudinęs kultūrinis vyksmas: muralų piešimo procesas, renginiai ir diskusijos gretimuose amfiteatruose. Visa tai sugebėjo pakeisti pastato pozicionavimą – „sumenėjusi“ buvusi mokykla įteisinta kaip lankytinas objektas Visagino turizmo plėtros centro parengtame meno maršrute.
2022 m. vasarą viskas galėjo ties tuo ir sustoti, bet, laimei, vietinė fotografė Jevgenija Cholodova pasiryžo pratęsti parodos idėją languose, o kartu ir mokyklos gaivinimo procesą. Šių metų rugpjūtį su Visagino savivaldybės, Britų Tarybos Lietuvoje parama ir Visagino kultūros centro pagalba dar 18 mokyklos langų papuošė didelio mastelio fotografijos. Jose vaizduojamos akimirkos iš profesionaliojo meno renginių, įvykusių Visagine 2019-2023 m. laikotarpiu. Paroda „Kultūra/Ar buvai?“ klausia kiekvieno praeivio, ar buvai, ar matei, ar girdėjai? Kitaip tariant, ar nepraleidai fotografijose užfiksuotų renginių? Gyvendama Visagine Jevgenija pastebėjo, kad žmonės neretai niurzgia ir apgailestauja, kad mieste nieko doro nevyksta, o kai kažkas vis tik įvyksta – renginį praleidžia dėl tingėjimo ar nežinojimo. Autorė nemoralizuoja, bet atkreipia dėmesį, kad kultūrinis gyvenimas turtingas, tereikia pačiam juo aktyviai domėtis, nes tai kiekvieno atsakomybė, kokiomis spalvomis piešti savo gyvenimą. Šiuo tikslu parodos atidarymą lydėjo diskusija, kvietusi žiūrovus dalintis dalyvavimo kultūriniame gyvenime Visagine patirtimi. Tačiau J. Cholodova mato, kad net ir nedideliame Visagine esama netolygaus kultūros pasiskirstymo. Trečiasis mikrorajonas, kur ir stovi buvusi mokykla, yra nutolęs nuo pirmajame mikrorajone sutelkto kultūrinio epicentro. Taigi „Kultūra/Ar buvai?“ siekia integruoti 3-ąjį mikrorajoną į Visagino kultūros trajektoriją ir sužadinti judėjimą užmirštoje erdvėje, skatinant specialiai užsukti apžiūrėti parodos. Galiausiai, autorė numatė ir tęstinumo galimybes – patvarios konstrukcijos leis parodoms keistis, užtikrinant kultūrinę vietos dinamiką.
Tiek 2022 m. bruzdėjimas, tiek 2023 m. kultūrinis vyksmas neatkūrė pastato iš pagrindų, tačiau neabejotinai suteikė vietai gyvybės. Be milžiniškų investicijų apleistas objektas buvo sukultūrintas – jam suteikta kultūrinė vertė. Neapibrėžtumas gaubiantis nenaudojamą mokyklą atvėrė erdvę gatvės menui ir šiuolaikinei kultūrai, kitaip tariant – eksperimentui ir žaismui, kurį sunkiai įsileidžia institucinė kultūra. Nors šiandien vis dar neaišku, koks bus pastato likimas, tačiau norisi tikėtis, kad buvusi „Ateities“ mokykla išliks gyvastinga „mediena“ laisvai kultūrai suvešėti ne tik ant pastato sienų ir langų, bet ir prasiskverbti į jo vidų.
Pranešimą parengė Oksana Denisenko,
VšĮ „Urbanistinės istorijos“ vadovė
