Kapčiamiestis tai nedidelis, bet istorijomis ir žmonėmis turtingas miestelis, įsikūręs šalia nuostabios gamtos ir istorinių takų. Nors šis miestelis gali pasirodyti ramus ir kuklus, jo praeitis turi daugybę įkvepiančių asmenybių ir istorijų. Čia gimė ir gyveno žmonės, kurių darbai ir gyvenimo pasiekimai paliko žymę ne tik vietos bendruomenėje, bet ir Lietuvoje.
Viena ryškiausių asmenybių, išlaikiusių ir puoselėjančių dzūkų kultūros paveldą, yra Veronika Povilionienė (1946) garsioji lietuvių liaudies folkloro dainininkė, etnologė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.
Jos balsas – unikalus ir autentiškas – skambėjo tiek Lietuvos scenose, tiek tarptautiniuose festivaliuose, primindamas apie turtingą dzūkų folkloro paveldą.
Gimė Dzūkijoje, baigė Kapčiamiesčio vidurinę mokyklą, o vėliau studijavo Vilniaus universitete. Savo muzikinį kelią pradėjo kaip Liaudies muzikos teatro dainininkė, vėliau dirbo Lietuvos liaudies buities muziejuje ir Kauno etnokultūros centre. Ji ne tik dainavo, bet ir rinko bei užrašinėjo dzūkų liaudies dainas, siekdama jas išsaugoti ateities kartoms.
Dainininkės balsą galima išgirsti ne tik folkloro ansamblio „Blezdinga“ įrašuose, bet ir atliekant kūrinius su džiazo saksofonistu Petru Vyšniausku. Ji geba derinti tradicinį liaudies dainavimą su šiuolaikinėmis aranžuotėmis, taip pritraukdama įvairių kartų klausytojus.
Jei lankotės Kapčiamiestyje, skirkite laiko susipažinti su dzūkų dainavimo tradicija, galbūt išgirsite dainą, kurią ir šiandien atlieka pati Veronika Povilionienė.
1987 m. jai suteiktas Nusipelniusios artistės vardas, o 1993 m. – J. Basanavičiaus premija už tautosakos paveldo puoselėjimą. 1993 m. Veronika Povilionienė tapo Palangos festivalio laureate, 1994, 1995, 1996 m. – Nidos festivalio laureatė. 2002 m. jos nuopelnai įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
2008 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija „Už dainavimą Lietuvai ir pasauliui“.
Nuo 2008 m. – Lazdijų rajono garbės pilietė.
Kapčiamiestis nuo seno buvo talentingų žmonių kraštas, kur muzika ir dainos užima ypatingą vietą. Jei Veronika Povilionienė išgarsėjo kaip liaudies dainų puoselėtoja, tai dar viena nepaprasta asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką Lietuvos muzikos istorijoje, yra kompozitorius Česlovas Sasnauskas (1867–1916). Gimęs vargonininko šeimoje, jis tapo vienu lietuviškos profesionaliosios muzikos pradininkų.
Jau vaikystėje jis perėmė muzikos paslaptis iš savo tėvo, Kapčiamiesčio bažnyčios vargonininko Tomo Sasnausko. Talentingasis kompozitorius sukūrė apie 100 kūrinių, iš kurių daugelis buvo skirti chorams ir solo balsui su pritarimu. Nors dalis jo kūrybos neišliko, Sasnausko muzikinis palikimas iki šiol žavi savo jautrumu ir iškilumu.
Jei norite pajusti šio iškilaus kūrėjo dvasią, apsilankykite Kapčiamiesčio Dievo Apvaizdos bažnyčioje – čia, kur skambėjo jo pirmieji muzikiniai garsai, šiandien vis dar aidi vargonų melodijos. Ypatingą vietą lietuvių muzikos aukso fonde užima jo sukurta daina Kur bėga Šešupė, tapusi neatsiejama mūsų kultūrinio identiteto dalimi.
Dailė gali būti ne mažiau iškalbinga nei muzika. Mečislovas Bulaka (1907–1994) – dailininkas grafikas, pedagogas, kurio kūryba alsuoja istorija ir ekspresija. Jis iliustravo klasikinius lietuvių literatūros kūrinius, kūrė medžio raižinius ir įamžino Vilniaus senamiesčio vaizdus. Jo darbai buvo įvertinti tarptautiniu mastu – 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje jis pelnė aukso medalį.
Kaip žodžiai gali tapti tiltu tarp praeities ir dabarties, taip poeto Vinco Kazoko (1919–1984) kūryba sujungė skirtingus pasaulius. Poetas, vertėjas, Australijos lietuvių laikraščio redaktorius, jis studijavo germanistiką, teologiją ir filosofiją, o po karo pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Australiją. Ten aktyviai prisidėjo prie lietuvių bendruomenės, siekdamas išsaugoti lietuvišką žodį ir kultūrą tolimame kontinente. Redagavo savaitraštį Mūsų pastogė, vadovavo „Plunksnos“ klubui, priklausė žemininkų kartai.
Kultūrinio palikimo dalį perdavė į Pliaterytės muziejų Kapčiamiestyje, Lietuvos dailės muziejų Vilniuje ir į Maironio lietuvių literatūros muziejų.
Savo gyvenimu V. Kazokas įrodė, kad „žodis – jėga, žodis – burtas, turintis magišką galią“.
Lietuvių kultūrinį paveldą kūrė ne tik poetai ar dailininkai, bet ir tie, kurių balsas skambėjo per televizijos eterį, tapdamas neatsiejama kasdienybės dalimi. Viena tokių asmenybių – ilgametė televizijos diktorė Gražina Bigelytė-Bulavienė (1938–2009), kilusi iš Padumblių (Kapčiamiesčio vlsč., Seinų apskr.). 1956 m. laimėjusi radijo diktorių konkursą, ji netrukus tapo pirmosios Lietuvos televizijos diktore ir šioje srityje dirbo iki 1992 m. Ilgus metus vedė „Panoramą“, populiarią laidą „Šeimininkės rytmetys“, rengė televizijos istorijai skirtus laidų ciklus. 1979 m. jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas.
G. Bigelytė-Bulavienė taip pat vedė literatūrinius renginius, festivalius, televizijos konkursus, vaidino filme Perskeltas dangus (1974). 2012 m. išleistas jos eilėraščių rinkinys Jausmų gama.
Tautodailininkė Monika Lukaševičienė (1951) – medžio drožėja ir audėja, kilusi iš Gulbiniškės kaimo, Lazdijų rajone. Surengė 36 autorines parodas, dalyvavo tarptautiniuose projektuose, o jos kūriniai išplito ir užsienyje. Pastatė daugybę kry žių ir paminklų, įskaitant Viečiūnų kryžių, simbolį Švč. Sakramentui Ryliškių bažnyčios šventoriuje ir paminklą Klepočių sudegintam kaimui atminti. 2011 m. apdovanota Druskininkų kultūros puoselėtojo premija. Be medžio drožybos, audžia gobelenus, juostas, lovatieses ir skaras, kurių, pasak kūrėjos, „užtektų visai Tėviškei apjuosti“.
Juozas Žitkauskas (1973), savo eilėraščiuose gyvendamas tarp dzūkų tarmės ir bendrinės lietuvių kalbos, puoselėja savo krašto kultūrą. Tai poetas, rašytojas, leidėjas, kultūros vadybininkas, dzūkų tarmės puoselėtojas asociacijos „Slinktys“ vadovas, knygų leidėjas ir Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Pirmąją eilėraščių knygą „Grafomano įšventinimas“ išleido 2011 m., vėliau sekė „Tai – aš. Bardų istorija“, „Budintis kalendorius“, „Sakyciniai ir pilniavociniai“ ir „Dubeltavos išpažintys“ (2021). Už dzūkų tarmės puoselėjimą 2018 m. buvo apdovanotas Pirmojo Lazdijų bibliotekininko Albino Andrulionio premija. J. Žitkauskas rašo dzūkų tarmėmis ir lietuvių kalba, įkvėpimą semiasi iš kasdienių įspūdžių, prisiminimų ir dainų.
cik vienas kalnukas an pomecies liepto vis žydėjo ir žydėjo geltonais liepukais
Tokios asmenybės kaip Marija Žibūdienė-Skrabutytė (1955), choro dirigentė, kurios vadovaujamas choras „Atžalynas“ pelnė tarptautinį pripažinimą, Juozas Žibūda (1954), teatro aktorius, sukūręs daugiau nei 80 vaidmenų, Arvydas Gaičiūnas (1943), cirko meistras, gastroliavęs su magijos teatru „DiArchy“, Elė Juozulynienė (1930–1993), liaudies dainų atlikėja, kurios baladės žavi klausytojus, Antanas Olšauskas (1911–1994), leidėjas ir bankininkas, kurio įkurtas laikraštis „Lietuva“ buvo pripažintas ir apdovanotas Paryžiaus parodoj. Šių žmonių indėlis į kultūrą ir meną ne tik įkvepia vietinius, bet ir pritraukia svečius, leidžiančius Kapčiamiesčiui išlaikyti savo išskirtinumą ir dvasinį paveldą.
Informacija paruošta Lazdijų turizmo informacinio centro
