Gruodžio 10 d. pasibaigė pusę metų trukęs dekoratyvinės skulptūros „Žygimantas ir Barbora“ idėjos sukūrimo konkursas. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (Biblioteka) konkursą paskelbė dar liepos 16 d., tikėdamasi sulaukti pasiūlymų sukurti aukšto meninio lygio skulptūrinę kompoziciją ir ja artimiausiais metais papuošti savo naują gražų kiemelį (T. Vrublevskio g.). Konkurso dalyvių prašyta savo pasiūlymus teikti iki spalio 31 d. Šiuo kvietimu pasinaudojo didelis menininkų būrys: konkursui idėjos eskizus pateikė 16 autorių, tarp jų du kūrybiniai duetai. Jie pateikė 25 pasiūlymus, kai kurie – po kelis variantus. Pirmomis lapkričio dienomis buvo patvirtintos dvi vertinimo komisijos: vienoje, sudarytoje iš Bibliotekos darbuotojų, dirbo 5, kitoje, specialistų-ekspertų, – 7 nariai. Pasiūlymai vertinti lapkričio 6-gruodžio 2 d. Gruodžio 10 d. įvyko baigiamasis posėdis, skirtas rezultatų suvestinės aptarimui ir galutiniam sprendimui parengti. Komisijos nariai vienu balsu pirmą vietą paskyrė skulptoriui Gediminui Piekurui.
Vienas iš specialistų-ekspertų komisijos narių, kultūros žurnalistas Valdas Puteikis, taip apibūdino nugalėtojo darbą: „Iš visų konkurse dalyvaujančių kūrinių G. Piekuro interpretuojamas Barboros Radvilaitės ir Žygimanto įvaizdis pasiekia pačią universaliausią meno kūrinio idėją, nes autorius itin įtaigiai, šviežiai, novatoriškai ir be skulptūrinių klišių kalba apie mirtį ir nemirtingumą. Jis tarsi transformuoja šekspyriškąjį Romeo ir Džuljetos mitą, Barboros ir Žygimanto likimu primindamas meilę ir mirtį bei tarp jų tarpusį gyvenimą. Visų konkurso dalyvių kontekste G. Piekuro darbas išsiskiria drąsa kalbėti apie amžinybę. Ir apie tai kalbėti universaliai. Kalbėti pakiliai, bet be patoso, be egzaltacijos ir be didybės štampo. Valdovas ir žmogus šioje skulptūroje turi lygiavertes reikšmes. Pagaunama valstybiškumo ir intymumo vienovė. Kūrinys po lygiai turi ir nacionalinio, ir kosmopolitinio charakterio bruožų. Jis iš pirmo žvilgsnio provokuoja, užduoda daugybę klausimų, todėl ir vilniečiams, ir sostinės svečiams, neabejoju, žadintų smalsumą, intriguotų, tačiau tuo pačiu šis darbas darytųsi suprantamas ir lietuviui, ir prancūzui, ir brazilui, ir japonui – o tai jau meno kūrinio išliekamosios vertės bruožas, kaip ir jo atsparumas laikui ir istoriškumui. Akivaizdu, kad darbas nesunkiai atlaikytų laiko cenzą.“
Parėmusius skulptūros pastatymą Biblioteka pagerbs padėkos raštais, o generalinius rėmėjus ir mecenatus įamžins kiemelyje.
