Tikriausiai visi yra girdėję ir daugelis lankėsi tuose vietovėse, kur vis dar žaliuoja vienas seniausių Europoje ir seniausias Lietuvos medis Stelmužės ąžuolas. Tačiau yra labai įdomi istorikų pilnai neatskleista Stelmužės, kaip vietovės istorija. Užmaršties šydą praskleidė Zarasų krašto muziejus, jau išleidęs knygą ,,Stelmužės XVII A. Dvaro istorija“, kurią jau galima įsigyti Zarasų krašto muziejuje.
Knyga parašyta remiantis „Fon Berkenų šeimos istorijos nuo XV a. iki šių dienų“ rankraščiu, kuris prieš 3-4 metus yra išverstas Zarasų rajono savivaldybės administracijos užsakymu ir po kol kas neprieinamas plačiai visuomenei. Man pasirodė svarbūs keli faktai, minimi rankraštyje (tai pat, kai kurie ir Zarasų krašto muziejaus išleistoje knygoje), kuriais norėčiau pasidalinti. Manyčiau, jie galėtų būti idomūs Zarasų krašto istorijai ir jos tyrinėtojams:
1. XVI am. pradžioje vietovė priklausė Livonijos ordinui. Pirmasis dvaro valdytojas minimas Adomas Hahoferis (Adam Hahover), kuris Stelmužės ir Raudinės dvarus valdė prieš 1533 m. Spėju, kad tai galėjo būti vienas iš Livonijos riterių, gavęs valdyti šią teritoriją leno teise. Rankraštyje pateikiama skurdi informacija, tik tai, kad 1533 m. minėtas asmuo jau buvo miręs.
2. Vokiečių ordino magistras Valteris fon Pletenbergas Valmieros pilyje už „ilgametę ištikimą tarnybą ir tinkamą elgesį“, Daugpilio pilies kapitonui Heinrichui fon Berkenui 1533 m. suteikia leno teise valdyti Stelmužės (Steinensee) ir Raudinės (Rautensee) dvarus. Šis leno aktas vienas seniausių (o gal ir seniausias) dokumentas, kur minimi šių vietovių vardai. Leno akte smulkiai nupasakojamos dvarų ribos. Dvarai ilgą laiką buvo valdyti fon Berkenų šeimos, todėl Stelmužės, Raudinės dvarų, o vėliau Kamariškių polivarko istorijos yra tampriai susijusios.
3. Berkenų šeima kilusi iš Vestfalijos žemės, o tiksliau iš anuomet Kelno arkivyskupijai priklausiusios šios žemės dalies. Iš čia ji persikėlė į Livoniją ir Kuršą – matyt, dėl kurio nors jauno šeimos nario, kuris dalyvavo XIII–XV a. vykusiuose kryžiaus žygiuose į Livoniją. Pagal Riterių tarybos 1631 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą į Riterių tarybos protokolus fon Berkenų šeima įtraukta kaip „sena iš Kelno apskrities kilusi kilminga šeima, dar Vokiečių ordino laikais gyvenusi Kuršo ir Žiemgalos žemėse, arba Senojoje Livonijoje“.
4. Vietovė ilgą laiką buvo vadinta Steinensee. Vokiečių kalba steinensee reiškia „akmenų ežeras“ arba „akmenuotas ežeras“. Raudinės dvaras vadintas Rautensee – vokiečių kalba rauten reiškia augalą rūtą, todėl dvaro pavadinimas pažodžiui – „rūtų ežeras“. Galima manyti, kad vokiečiai galėjo išversti ir pritaikyti jau esamus baltiškus vietovių pavadinimus. Tačiau Stelmužės dvaras buvo šių vietovės centras, čia buvo saugomas minėtų Berken (Stein) šeimos archyvas. Heinrichui fon Berkenui gavus šį leną, šeima vadinosi Berkenšteinų (Berckenstein) pavarde arba Šteinų (Stein) giminės šaka. Stelmužės vietovardis irgi yra kilęs nuo žodžio Stein. Rankraštyje dažnai yra minimas dvaro pavadinimas Steinmuiza, o iš čia atpažįstamas ir sąskambis „Stelmužė“.
5.Turistinėje medžiagoje dažnai pateikiama, kad Stelmužės dvarą jau nuo 1620 m. valdė vokiečių baronų von Folkerzambų giminė, tačiau iš tiesų į jų priklausomybę dvaras pateko tik 1727 m., Raudinė šiek tiek anksčiau – 1709, tačiau Kamariškių dvarą fon Berkų vyriškoji linija išlaikė iki 1754 m., kol nutrūko senoji šios šeimos vyriškos giminės šaka. Svarbu akcentuoti yra tai, kad Berkai ir Folkerzambai, vėliau Folkerzambai – Valujevai – Hanai giminiavosi. Įdomu tai, kad Stelmužėje gyveno ir už Valerijano fon Folkerzambo buvo ištekėjusi žymaus Rusijos imperijos veikėjo Piotro Valujevo (čia tas pats asmuo, kuris 1865 m. išleido įsaką, draudžianti lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis Rusijos imperijos europinėje dalyje, kadaise ėjęs Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro, ministro pirmininko pareigas) sesuo Aleksandra Valujeva.
6. Senoji Stelmužės bažnyčia laikoma seniausia medinės architektūros palikimu Lietuvoje. Įvairiuose šaltiniuose pateikiama, kad ji galutinai įrengta 1650 m. Zarasų krašto muziejaus knygoje minima, kad ji galėjo būti pastatyta 1613 m., nes yra išlikę foto su 1613 m. bažnyčios varpų įspaudais. Tačiau rankraštyje minimas faktas bažnyčios pastatymą nukelia keliasdešimt metų atgal, ir darosi aišku, kad tuo metu bažnyčia pastatė ne fon Folkerzambai, o fon Berkų giminė. Ir dar – svarbu tai, kad panašiu metu kūrėsi Egipto liuteronų bendruomenė, 1567 metų vasario 28 dieną kartu su Kuržemės hercogo įsakymu statyti naują bažnyčią. Nuo 1584 m. ši bendruomenė turėjo savo pastorių. XVI ir XVII amžių sankirtoje šalia Egipto liuteronų bendruomenės išaugo nedidelė Vilkumiestės gyvenvietė, kurios vardu latviškai ir vadinama ši bendruomenė. Egipto liuteronų bendruomenė turėjo keletą medinių bažnyčių, paskutinė jų buvo sunaikinta 1812 metais, karo su prancūzais metu.
Rankraštyje minimas labai įdomus faktas „Dar šiandien Šteinenzėje stovi XVI a. koplyčia, vadinama Berkenų koplyčia, kurios chore yra keturių dalių švino rėmu langas, kurio dviejose viršutinėse stiklo dalyse pavaizduotas Berkenų herbas. Šioje koplyčioje nuo 1596 m. tarnavo pastorius iš Egipto, gyvenęs kaimyniniame Fiurstenbergų (Fürstenberg) dvare.“
7. Stelmužėje palaidoti ne tik fon Folkerzambų ir Valujevų palikuonys, tačiau turėjo būti ir fon Berkenų šeimos kripta – ji yra minima rankraštyje: „po koplyčios skliautais išlikusi Berkenų šeimos kripta, kurioje esančių karstų plokštės tikrai galėtų suteikti įdomios informacijos. Įėjimai į šią kapavietę buvo užmūryti po to, kai per 1812 m. karą prancūzai, ieškodami papuošalų ir vertingų daiktų, išniekino šiuos kapus“.
8. Vilhelmas fon Berkas aštuonerius metus buvo teismo vykdytojas Daugpilyje. Gyveno pasiturinčiai, kadangi prie turimų Šteinenzės ir Rautenzės dvarų dar įsigijo netoli nuo Šteinenzės esantį Kamariškių (Kamarischken) palivarką, vadinamą „ponas Subatėje“ (Herr im Subbath). Kamariškių polivarkas galėjo būti įsigytas XVI amžiaus pabaigoje. Iki to laiko Kamariškės galėjo būti Subatės dvaro polivarkas. Tam nustatyti reikalingi papildomi tyrinėjimai. 1570 m. Subate Gothardo Ketlerio (Gothardas Ketleris (vok. Gotthard von Kettler, 1517 m. vasario 2 d. Vestfalijoje – 1587 m. gegužės 17 d. Mintaujoje) – didikas, Livonijos ordino magistras, Kuršo hercogystės valdytojas bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos) valstybės ir karinis veikėjas.) – padovanojo Subatę Pliaterių – Sybert vokiškąjai giminei. Visai tikėtina, kad Kamariškių polivarką nuo to laiko valdė šį giminė.
9. 1700 m. Rautenzės dvaro gyvenamasis namas ir tvarto pastatai buvo sudeginti, o juos tik vėliau atstatė Gothardas Lorencas fon Fiolkerzambas, Anos Elizabetės fon Berken sutuoktinis, perėmęs dvarą savo nuosavybėn.
10. Kamariškes dar vadino Maierhof.
Leno akto tekstas (pateikiamas išleistame rankraštyje), kuriuo suteikiamos teise Heinrichui fon Berkenui valdyti Stelmužės ir Raudinės dvarus:
Mes, Valteris fon Pletenbergas, Livonijos vokiečių ordino magistras, viešai skelbiame ir šiuo viešu Mūsų laišku kiekvienam pranešame, kad Mes maloningai Mūsų valdovų gera valia ir dideliu rūpesčiu gerbiamam ir garbingam, Mums didžiai ištikimam Heinrichui fon Berkenui ir visiems jo teisėtiems palikuoniams suteikiame ir už jo ilgametę ištikimą tarnybą ir tinkamą elgesį leno teise perduodame velionio Adomo Hahoverio Daugpilio apylinkėje esančius dvarus. Tai patvirtiname šiuo antspauduotu laišku ir suteikiamos teritorijos aprašu: pirma, nuo Josteno daubos iki posūkio į Elukšo daubą, sekti upeliu pro žalią medį su kryžiumi, aukštyn upeliu per ganyklą, tada iki duobės. Iš ten nuo kryžiaus iki kyržiaus per upelį, nuo upelio per tą upelį ir per ganyklą, nuo kryžiaus prie kryžiaus iki medžio su aviliu ir kryžiumi, ji priklauso Klavinui Varisenui (Clawyn Warissen), už medžio duobės, nuo duobės prie duobės, nuo kryžiaus prie kryžiaus iki medžio su kryžiumi, jis priklauso Kristijanui Varisenui (Christian Waryssen). Nuo to medžio ilgas kelias per ganyklą nuo kryžiaus prie kryžiaus per kelią palei upelį, eiti palei upelį į Subreno ežero, už ežero iki Prodeno daubos eiti iki medžio su žvakėmis, iš ten per duobes ir upelį iki Luceno ežero, už ežero palei proskyną iki Listeno daubos, pro iš tolo matomą medį su kryžiumi, per ganyklą, kurioje iškastos duobės, ten stovi medis su kryžiumi, už jo upelis ir einant keliu palei upelį per kirtimą pasiekiama Inderšo dauba. Dauba baigiasi prie Inderšo ežero. Vykti per šienaujamus laukus iki kelio, prie kurio stovi ąžuolas su kryžiumi, šalia didelio akmens, nuo to medžio ir akmens reikia rinktis kelią per kirtimą palei upelį, įtekantį į Štumberko daubą. Atsidursite prie Ilzeno ežero, prie pat Lietuvos sienos, nuo Ilzeno ežero palei Lietuvos sieną vykti iki Joseno ežero, nuo Joseno ežero palei Joseno daubą. Čia baigiasi dovanojamo dvaro teritorija.
Taigi, suteikiame ir duodame mes Heinrichui fon Berkenui ir visiems jo teisėtiems ir tikriems palikuoniams žemės sklypą su jam priklausančiomis šieno lankomis, medžiais, iki Aroneso daubos, nuo Brautkulės daubos, nuo daubos prie kirtimo, prie ąžuolo ir kryžiaus, nuo medžio prie kirtimo vėl iki Brautkulės, nuo duobių prie kopos, palei kopą tolyn iki minėtos Aroneso daubos. Taigi, Heinrichas fon Berkenas ir visi jo palikuonys, kaip mūsų žemėje numatyta, turi būti laisvi šioje savo žemėje, taip kaip nori ir kaip jiems patinka, ir savo patogumui bei naudai ja naudotis, dirbamą lauką apdirbti arba neapdirbti, pjauti šieną, naudotis pievomis ir ganyklomis, kirtimais, krūmynais, beržais, vandenimis, ežerais, upeliais, medaus medžiais, medaus pievomis, žvejybos vietomis, paukščių perėjimo vietomis ir visu kitu ateinančiais laikais. Gerbiamasis Heinrichas fon Berkenas ir visi jo tikrieji palikuonys gali čia ir niekuo nesirūpinti, nesaugoti, gadinti, tačiau visa žemesnioji ir aukštesnioji teisinė valdžia turės tuo pasirūpinti ir visiems laikams perims teises bei paskelbs tokią teisybę.
Mes, Valteris, Magistras, patvirtiname šį laišką, sudarytą ir pasirašytą Valmieros pilyje Šv. Pauliaus atsivertimo sekmadienį tūkstantis penki šimtai penkiasdešimt trečiaisiais metai”
Sudarė Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro vadybininkas Ramūnas Keršys
