Keliaujant Lietuvos pažintiniais takais galima sužinoti apie daug ką, net ir apie varles. Švelniai pasakyta, jog galima sužinoti – joms paskirtas visas pažintinis takas. Na gerai, šiek tiek išpūčiau šiems gyviams parodytą dėmesį, kadangi Ilgabalės pažintinis takas skirtas ne tik varlėms, bet visiems varliagyviams. Ta garsiausia kūdra Lietuvoje, aplink kurią įrengtas pažintinis takas, yra Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje.
Minėto parko internetinėje svetainėje įkelta tako schema, kurioje pradžia nurodyta Merkinės centre. Vilniaus gatvėje yra Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centras, bet prie jo jokių stendų nematau. Turbūt tai sena informacija, kadangi Valstybės saugomų teritorijų tarnybos tinklapyje pažintinis takas pavaizduotas kaip žiedinės formos maršrutas be jokių atšakų į Merkinės centrą. Kauno gatve, kuri vėliau pavirsta į duobėtą žvyrkelį, išvažiuoju iš gyvenvietės. Priekyje jau matosi pažintinio tako informacinis stendas, prie kurio jau kartą buvau.
Nepanašu, kad varliagyviams pažinti skirtas Ilgabalės takas sulauktų lankytojų antplūdžio, čia net nėra kur automobilį tvarkingai palikti. Ir stendas stovi nublukęs nuo saulės, bet dar įskaitomas. Jame be pavaizduotos tako schemos išvardinti varliagyviai – paprastasis tritonas, ežerinė varlė, rudoji varlė, paprastoji rupūžė, česnakė, raudonpilvė kūmutė, balinis vėžlys, skiauterėtasis tritonas ir europinė medvarlė. Iš to viso sąrašo labiausiai smalsu pamatyti balinį vėžlį, jo gyvai dar nesu regėjęs. Su varlėmis ir tritonais pažįstamas nuo vaikystės, kai kūdroje karosus gaudydavau. Judanti plūdė traukdavo jų dėmesį, o kai užkibdavo ant kabliuko, būdavo reikalų.
1,7km ilgio maršrutą žymi medinės rodyklės su balinio vėžlio ženklu. Einu pagal jas pievų keliu, kol priekyje pasirodo krūmynai. Per juos kūdros beveik nesimato, nors seniau šioje vietoje buvo lieptelis. Dabar tą vietą žymi tik aukštose žolėse paskendęs suoliukas ir dar vienas informacinis stendas. Apie kokį balinį vėžlį galima svajoti jei net varlės kurktelėjimo nesigirdi? Ne karštą vasaros dieną reikia čia vaikščioti, o pavasarį ar vasaros pradžioje, kai kūdroje įšyla vanduo.
Nustojus ganyti gyvulius bei šienauti pievas nyksta ir nedideli vandens telkiniai. Jie pelkėja, užanka, užželia sumedėjusiais augalais ir sąlygos varliagyviams gyventi, daugintis bei migruoti nuolat blogėja. Siekiant apsaugoti šiuos gyvūnus yra kasamos nedidelės ir negilios kūdros su nuožulniais krantais, kuriose nesiveisia žuvys ir susidaro tinkamos sąlygos daugintis varliagyviams. Tokiu būdu bandoma sukurti pirmąjį Lietuvoje balinių vėžlių ir varliagyvių apsaugos ekologinį tinklą, padėsiantį išsaugoti retas ir nykstančias varliagyvių rūšis.
Netrukus dulkėtas pievos kelias priveda prie gyvenamųjų namų. Galima pasijusti pakliuvus į kažkieno kiemą, kuriame lojantys šunys nedraugiškai pasitinka neprašytus svečius. Jie pririšti, tačiau žingsnį vis tiek paspartinu. Štai čia galima išvysti prižiūrimą vandens telkinį, su liepteliu ir žydinčiais vandens augalais. Kaip sekasi sugyventi žmogui su saugojamomis varliagyvių rūšimis? Pastarieji renkasi žmogaus draugiją ar ramybės ieško neįžengiamuose prieš tai buvusios kūdros krūmynuose? Atsakymo į šiuos klausimus turbūt jau neberasiu. Likusi tako dalis pažintinės vertės jau nebeturi, ji tiesiog veda Pušyno gatve ir tada pasuka link medinio stendo prie kelio.
