Legenda apie Telšius: Senų senovėje, kai žmonės su milžinais broliavosi, neįžengiamų girių ir žalių kalvų apsupty gyveno milžinas Džiugas Telšys. Mylėjo jį Žemaitijos krašto gyventojai už kilnią ir gerą širdį, pagalbą sunkiu metu. Džiugas, būdamas nepaprastos galybės, neleido atėjūnams skriausti savo kaimynų, gynė ir rūpinosi viso krašto gerove.
Taip milžinas būtų ir nugyvenęs amželį. Bet kartą jis pamatė žemdirbio dukterį gražuolę Austelę. Pamilo ją ir iškėlė šaunias vestuves. Žemdirbių kraštas turėjo ir savo tradicijas. Labai svarbi buvo jaunųjų pirmoji naktis. Tos meilės nakties simbolis – tai jaunųjų suspaustas sūris. Kuo jis kietesnis, tuo meilė stipresnė. Kai išaušo pirmosios vestuvių nakties rytas, jaunieji parodė didelį, kietą, tvirtai suspaustą sūrį. Jį paragavę svečiai gyrė malonų skonį, o pajutę džiugią nuotaiką ir jėgų bei meilės antplūdį, puotavo dar visą savaitę. Regis, į tą sūrį jaunavedžiai sudėjo ne tik savo meilės stiprybę, bet ir visą nuostabaus grožio Žemaitijos kraštą: jo rasotas pievas, krištolinius upelius, kalvų didybę, gryną orą ir viltį, kad bus visada laimingi. Puikusis sūris ir po jungtuvių rado pagarbią vietą ant milžino stalo.
Laikas bėgo. Kaip sakoma, vis dėlto niekas su saule negyvena. Netikėtai mirė jaunoji milžino žmona. Sielvartaudamas Džiugas, pats savo rankomis supylė mylimajai kapą – kalną, o po kurio laiko ir pats Džiugas Telšys atgulė šalia savo mylimosios. Tą kalną žmonės pavadinę Džiugo piliakalniu, o miestą šalia jo – Telšiais.
Šaltinis: http://dziugoakademija.lt/legenda/
