Žemaitijos nacionalinio parko širdis – Plateliai, šonu prisiglaudę prie tokio pat pavadinimo ežero, atgyja kartu su pavasariu.
Tuoj į ežero mėlynę įsilies jachtos ir kiti laiveliai. Nersime į sparčiai besiskleidžiančios gamtos glėbį, kartais prabėgomis, tarsi siekdami kuo daugiau užgriebti. „Turime porą valandų, ką įdomiausia čia pas Jus pamatyti?“ – dažnai išgirsta klausimą Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos lankytojų aptarnavimo skyriaus gidė Aušra Brazdeikytė. Atsakymo jai galvoti nereikia. Per 29 darbo metus skersai išilgai viena ir su lankytojais iščiupinėjo kiekvieną parko, kuris šiemet švenčia 30-metį, kampelį. Šiame krašte ji gimė ir užaugo. Baigusi agronomijos studijas trejus metus darbavosi Dotnuvos Akademijoje (Kėdainių r.), kur, žvelgdama į lygumas, prieš akis matė gimtosios Žemaitijos kalvas. Tik sugrįžusi į Žemaitiją pasijuto laiminga. Visa parko istorija gyva jos akyse. Iš pradžių teko vaikščioti po kaimus ir užrašinėti senų žmonių pasakojimus. Šiandien juos jau žemyna paėmė, o atnaujintos sodybos pritaikomos turizmui arba gamtą mylintiems žmonėms. Štai viename kaime gyvenanti vietinė sparnuočių mylėtoja fotografuoja kiekvieną į lesyklėlę atskrendantį paukštuką, nori jį pažinti, tariasi su ornitologais, kartu jiems pranešdama apie naujų rūšių praskrendančius paukščius. Tikėtina, kad kaimuose tuoj neliks nė vienos tuščios sodybos, nes pavargę nuo civilizacijos žmonės savo lizdus krauna ramioje aplinkoje.
Šventėmis garsina Europą
Žemaitijos nacionalinis parkas, Aušros žodžiais, – tai eglynai, kalvos ir debesys, kuriuos atgena vėjai nuo jūros. Iki 13 a. čia gyveno kuršiai. Tada šios teritorijos pavadinimas buvo Ceklis. Laikui bėgant kuršius asimiliavo žemaičiai. Iš tų laikų iki šių dienų likę keletas žodžių, kuriuos gerai supranta ir Latvijos Kuršo žmonės. Tik šventės skiriasi: „Latviams didžiausia šventė Joninės (Lyguo), o žemaičiams – Užgavėnės.“ Plateliai, garsėjantys Užgavėnėmis, 2008 m. tapo patraukliausia Europos turistine vietove (EDEN). „Tad viena iš įdomesnių vietų, kurią reiktų čia aplankyti, yra Užgavėnių ekspozicija“, – primena Aušra Brazdeikytė. Ant lentynų ir sienų rikiuojasi apie 300 liečynų (taip Užgavėnių kaukes vadina žemaičiai). Šių liaudies meistrų kūrinių – didžiausia kolekcija Lietuvoje. Per Jonines (Rasas) žemaičiai eina per devynis laukus susirinkti devynių žolynų puokštę. Kokį sau likimą į puokštę sudėsite, tokį ir išporins kaimo žiniuonės.
Lankytojų centre – visos parko įžymybės
„Jau įpratome, kad, atvykę į saugomą teritoriją, keliautojai pirmiausia apsilanko lankytojų centre, kur iš čia įkurtos interaktyvios ekspozicijos „Žemaitijos žemės slėpiniai“ sužino, kuo didžiuojasi ir ką saugo Žemaitijos nacionalinis parkas. Besižvalgydamas ir betyrinėdamas iškart sugalvoji, ką norėtum gyvai pamatyti. Kiti jau atvyksta žinodami, kur keliaus,“ – pastebi gidė.
Kai šilta, populiarus dviračių takas aplink Platelių ežerą – 24 kilometrai pro vaizdingas vietas apžiūrint gamtos ir kultūros vertybes. „Iš apžvalgos bokšto aikštelės prie Platelių ežero, netoli Platelių jachtų klubo, atsiveria ežero platybės su Pilies, Veršių salomis, Pliksale, Šventorkalnio pusiasaliu, kuriame iki 17 a. pabaigos buvo įsikūrę senieji Plateliai. Pakeliui iš Platelių į Beržorą rasime 15 metrų aukščio Siberijos apžvalgos bokštą, iš kurio sumirguliuos Platelių ir Beržoro ežerai, Siberijos pelkė, Beržoro kaimas, pietinė Platelių miestelio dalis, Liepijų miškas“, – vardija parko įžymybes A. Brazdeikytė. Netoli Platelių žiedinės trasos įrengta nauja aplink Ilgio ežerą pažymėta 16,6 kilometro trasa. Maršrutas veda vaizdingomis apylinkėmis, atskleisdamas Žemaitijos nacionaliniam parkui būdingą miškingą, ežeringą, pelkėtą ir kalvotą kraštovaizdį. Žygeiviai pėsčiomis abu maršrutus su nakvyne kaimo sodyboje ir kulinariniu paveldu lengvai įveikia per dvi dienas. Parke yra 10 pėsčiųjų takų ir trasų. 4,1 kilometro ilgio Šeirės taku, įrengtu Platelių kraštovaizdžio draustinyje, ir 4 kilometrų ilgio Liepijų pėsčiųjų trasa, pažymėta miške, patogu keliauti su mobiliosiomis programėlėmis, kuriose rasite maršrutą ir audiogido įrašų. Keliautojai jau pernai džiaugėsi nauju Gegrėnų piliakalnių taku ir gėrėjosi atsiveriančiais vaizdais.
Dviračiais ir pėsčiomis
Aušra primena, kad vykstantiems su dviračiais į Platelius patogiausia keliauti traukiniu iki Plungės, o nuo čia senuoju Babrungėnų keliu iki Babrungėnų malūno. Nuo jo – šalia esančiu dviračių taku už 1,5 kilometro privažiuosime dviračių taką aplink Platelių ežerą. Vykstantiems iš vasaros sostinės Palangos (60 kilometrų) Platelius geriausia pasiekti automobiliu, o dviračių galima išsinuomoti vietoje.
Viena iš patraukliausių parko vietų – Beržoro bažnytkaimis. Čia lankytojai apžiūri trečią pagal senumą medinę bažnytėlę su senoviniu altoriumi. Salantiškiai meistrai Aloyzas Pocius ir Vaidas Mikalauskas, konsultuojami kryždirbio Antano Vaškio, atkūrė senąją Beržoro Mėlynąją koplytėlę, esančią Septynių koplyčių kalvos papėdėje. Antanas Vaškys restauravo Mariją Maloningąją, padarė naują Nukryžiuotojo prie kryžiaus skulptūrą. Kaimą puošia ir daugiau koplytstulpių bei kitų šio meistro mažosios architektūros paminklų. Čia tarsi laikas sustoja, norisi ilgiau pabūti, neskubėti.
Kas dar nelankė parko įžymybės – Šaltojo karo muziejaus – vasara tam geriausias laikas.
Gardu kaip du medu
Visi žino, kad Žemaitijoje skaniai pavalgysi. Išalkusieji pirmiausia nukreipiami į užkandinę „Platelyn“. „Ši kavinė po prezidento Gitano Nausėdos apsilankymo labai išpopuliarėjo, – džiaugiasi Aušra. – Kai kurie atvykę lankytojai klausdavo, kur ta prezidentinė kavinė.“ Ypač pamėgtos kulinarinio paveldo sodybos „Pas tėvukus“ ir „Prie Žiedelio“. Šeimininkės priruošia skaniausių žemaitiškų vaišių, pasipuošia tautiniais rūbais ir svečius sutinka su muzika. Norinčius kartu padainuoti ir pašokti užima folkloro ansamblis „Platelē“. Kulinarinį paveldą – duonos kepimą – siūlo sodyba „Po ąžuolais“, o „Virš ąžuolų“ galima ir su žirgais pajodinėti. „Ne viena kavinė ir kaimo turizmo sodyba siūlo maitinimą, tad alkani iš čia svečiai neišvažiuoja“,– įsitikinusi Aušra.
Kelionė laiku ant vandens
Vasarą Plateliuose lankytojų laukia daugybė vandens pramogų. Sakykite, kur dar Lietuvoje galite leistis į kruizą katamaranu besiklausydami ežero legendų? Burlentės, jachtos, irklentės, valtys – viskas geram laikui ant vandens. Iš ežero išteka vienintelė Babrungo upė, norėtųsi sėstis į baidares, bet plokščiauodegiai „architektai“ tiek prisirentė namų, kad šią svajonę teks persinešti į Miniją Salantų regioniniame parke. Ši upė išsiskiria savo grožiu Žemaitijoje.
Platelių ežere buvo rasti trys 15–16 a. luotai. Vieną jų ir kito išlikusią dalį galima apžiūrėti Platelių dvaro sodybos svirne įrengtoje Žemaitijos nacionalinio parko ekspozicijoje. Medžio drožėjas Antanas Vaškys sako, kad tai seniausia laivų forma pasaulyje. Tokiais laivais 20 a. pradžioje plaukiodavo žvejai, o Lynežerio kaimo Dzūkijoje vyrai iki šiol jį naudoja, nes luotas plaukia tyliai ir nebaido žuvų. Storas laivo dugnas neleidžia jam lengvai apvirsti. Tais laikais meistrai drožė be pjūklo, nes, Antano žodžiais, pjūklas yra didžiausias medžio priešas, jis atveria poras ir medis pritraukia drėgmės, o kirvis jas užveria. Tad net ir senovinius namus meistrai statė vien su kirviu, o jei kur prisiliesdavo pjūklas, tai tas vietas pertašydavo. Medžio skulptorius turi surinkęs nemažą kirvių kolekciją. Antano daiktų istorijų niekada nepabos klausytis, nes jos ne tik apie įrankius, bet ir apie medį, kuris senovėje buvo žemaičių turtas. Visi pastatai šiame krašte, įskaitant ir Platelių pilį, buvo mediniai. Medis ir šiandien tikro žemaičio yra labai gerbiamas.
Antanas Vaškys gyvena visiškoje gamtos apsuptyje. Įsigytą seną trobą pats suremontavo, stengdamasis nepažeisti jos prigimties, taiko senoviškas technologijas. Prie namų atkuria senovinių obelų sodą, nes jų vaisiai kvapnesni, natūralaus skonio ir jų nereikia purkšti, yra atsparūs ligoms. Žmona Daiva Vaškienė puoselėja senovinių gėlių darželį. Šią porą galima sutikti Tradicinių amatų centre, kur Antanas kartą per savaitę rengia drožybos edukacijas, o Daiva moko žvakes lieti, gaminti tradicinių žemaitiškų patiekalų: cibulynę, spirginę, silkę su karštomis bulvėmis, kastinį. Lankytojai domisi ir mielinių bei čirvinių blynų, mielinio pyrago kepimu.
Amatai ir skanumynai
Platelių dvaro sodybos buvusiame daržovių rūsyje gyvuoja Tradicinių amatų centras. Čia erdvu ir šilta, šaudo šaudyklėlės, per knatą liejasi skystas vaškas ir tampa žvake. Visa tai ir daugybę kitų amatų gali pabandyti kiekvienas iš anksto suderinęs atvykimą. Žinome, kad mokytis kažką naujo labai naudinga smegenims, o už patirtas geras emocijas padėkos ir visas kūnas. Jei norėsite pabūti ilgiau, čia yra sąlygos 13 žmonių apsinakvoti labai jaukioje aplinkoje.
Geros emocijos liejasi ir Donato Abručio medaus klėtelėje. 100 avilių turintis bitininkas gali pasiūlyti švaraus medaus, o apiterapijos namelyje ramybė aplanko net ir didžiausią nenuoramą kartu su noru gyventi pagal gamtos dėsnius, darnoje su savimi ir pasauliu. Juk taip gyvena bitės. Jaukioje bityno parduotuvėlėje viskas taip skoningai sudėliota ir supakuota, kad neįmanoma išvykti ko nors nenusipirkus. Visi produktai yra skirti sveikatai ir imunitetui stiprinti.
Maždaug už 1,5 kilometro nuo bityno abipus kelio išsidėstęs dviejų seserų Vaivos ir Nijolės ekologinis ūkis. Vaivos Jundulaitės-Kosienės ekologiniame-biodinaminiame ūkyje „Miško sodai“ ne tik susipažįstame su daržovėmis, sužinome, kaip jas auginti, bet ir džiaugiamės galėdami tiesiai iš daržo įsigyti. Darže tarpsta daugybė prieskoninių augalų, darželio gėlių, apie kurias daug galima sužinoti užsisakius edukaciją. Laisvu laiku Vaiva audžia ir gamina etnografines lėles, kviečia jas išmokti pasigaminti patiems. Sesuo Nijolė Makiejevienė, įsikūrusi kitoje kelio pusėje, augina vaistažoles arba jas renka pievose. Jos mišinius aprobavo fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius.
Išskirtinių žaislų karalienė
Unikalių žaislų iš ekologiškų medžiagų kūrėja Lina Galminaitė-Blanchot gyvena vaizdingoje laukinėje gamtoje, netoli Platelių ežero. Į kiemą ateina stirnos, netyla paukščių balsai. Profesionali siuvėja savo feisbuko profilyje pristato savo sukurtus rankų darbo žaislus ir kitus dirbinius, kol kas neturi galimybių rengti edukacijas namuose, bet važiuojančių pro šalį laukia. Lina, ištekėjusi už prancūzo, 13 metų gyveno Prancūzijoje, Bretanės regione. Bretonai, kaip ir žemaičiai, panašaus būdo, užsispyrę. Tenai susilaukė trijų vaikų. Vis atvykdavo atostogų į Lietuvą, kuri atrodė kaip pasakų šalis. Liną traukė gimtinė, o vyrą ir vaikus – natūrali gamta, ramybė ir švarus oras. Šeima įsikūrė senoje sodyboje tolimame vienkiemyje. Vaikai mokosi Platelių gimnazijoje. Vyriausias sūnus jau studentas. Šeima išmoko kalbėti lietuviškai. Iš pradžių buvo daug rūpesčių, o dabar visi džiaugiasi gyvenimu kaime, tausodami gamtą ir aplinką. Vyras labai palaiko savo žmoną, remontuoja trobą, lepina šeimą skaniais valgiais, pagal prancūzišką receptą spaudžia skanius ožkų sūrius ir jais vaišina užsukusius svečius, augina įvairių veislių pupeles, moliūgus ir žirnius. Jis, kaip ir visa šeima, džiaugiasi gyvenimu Lietuvoje ir šypsodamasis prisipažįsta, kad jiedu ypač pasiilgsta austrių, kurių prisirinkdavo vandenyno pakrantėje, bet dėl jų ar ko nors kito Lietuvos nekeistų į nieką.
Žemaičiai apie save sako „Visi mes esam kloikos“, t. y. truputį kitokie, linkę prie meno. O kalbininkas Juozas Pabrėža mėgsta posakį: „Poudu ožsėvuožės buobas nasorasi“. Suprask – užsidaręs savyje kaip sraigė nieko nesužinosi. Taigi atsiverkime kelionėms po savo šalį. Vasara – tikriausia bus geriausias tam laikas.
Šaltinis: „Kelionės ir pramogos”
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.