Vietoj silkės dažnai marinuoju šviežią skumbrę, o kartais šią žuvį kepu orkaitėje, greituoju ir paprastuoju būdu. Skonį lemia žuvies dydis ir šviežumas, todėl visad pirmiausiai pažiūriu žuviai į akis ir, jei jos skaidrios, žuvį dar ir pauostau. Prekybos centre irgi, tiesiog prašau pardavėjos įkišti nosį į maišelį, dar nė viena neatsisakė išpildyti mano pageidavimą. O viename prekybos centre mėsą ir žuvį pradėjo fasuoti į popierių, bravo.
O kodėl dūminė? Kadaise vasaras leisdavome žvejodami su vienu ypatingu draugu, kuris apie žuvį ir jos paruošimo būdus žinojo viską. Jis ir išmokė mane kepti žuvį su medžių lapais, šviežiais, žinoma. Lapai suteikia lengvo dūmo aromatą, todėl valgant rodosi, kad žuvis ne tik kepta, bet ir lengvai parūkyta. Pritaikiau šį metodą ir orkaitei.
Vienai porcijai skaičiuoju apie 300 g žuvies, skumbrės ir būna panašaus dydžio. Ir dažniausiai jau skrostos. Svarbiausia paruošime – įpjovos, tai irgi iš bičiulio išmokta pamoka.
Skumbrę nuplaunu po tekančia srove, nusausinu popieriniais rankšluosčiais ir aštriu peiliu darau 4 – 5 įpjovas stuburkaulyje, jos turi perpjauti kaulą, bet neįpjauti mėsos. Įgūdžio reikalas.
Žuvį dedu į kepimo popieriumi išklotą skardą ir pirmiausiai pasūdau, 1 kg skaičiuoju 1 arbatinį šaukštelį druskos. Ja kruopščiai įtrinu išorę ir pilvą. Į jį talpiai prikemšu šviežių ąžuolo lapų, telpa gera sauja. Tuomet apšlakstau tyru aliejumi, beriu prieskonių žuviai (jei mono – tai tik raudonėlis) ir šaunu skardą į orkaitę. Jungiu 200C ir kepimo režimą iš abiejų pusių. Kepu nelygu žuvies dydžiui 30-40 minučių, stebiu apskrudimą.
Tiekiu iškarto, su sezoninėmis daržovėmis, citrinos riekele, duonos mėgėjams pasiūlau ir jos.
Tokiu būdu galima kepti ir kitas žuvis, tačiau nei lydeka, nei upėtakis neturi to ypatingo skumbrės poskonio, kurį mes dabar tiesiog įsimylėję.
