Skiepai yra vienas iš svarbiausių medicinos mokslo pasiekimų, išgelbėjusių milijonus gyvybių ir sumažinusių daugelio pavojingų ligų paplitimą visame pasaulyje. Nuo pirmųjų skiepų atsiradimo XVIII amžiuje iki šių dienų skiepai evoliucionavo ir tapo pagrindine visuomenės sveikatos apsaugos priemone. Taigi, kas išrado pirmuosius skiepus ir kaip šios medicinos technologijos tobulėjo per laiką?
Pirmųjų skiepų išradėjas
Pirmuosius vakcinos prototipus sukūrė anglų gydytojas Edvardas Dženeris (Edward Jenner) 1796 m. Dženeris pastebėjo, kad melžėjos, užsikrėtusios karvių raupais, nesirgdavo daug pavojingesniais žmonių raupais – mirtina infekcija, kuri pražudydavo milijonus žmonių visame pasaulyje. Dženerio hipotezė buvo tokia, kad karvių raupų virusas gali suteikti imunitetą žmonių raupams.
Siekdamas patvirtinti savo teoriją, Dženeris eksperimentavo: jis užkrėtė aštuonerių metų berniuką Džeimsą Fipsą (James Phipps) karvių raupų virusu, o vėliau – žmonių raupų virusu. Berniukas nesusirgo ir taip buvo įrodyta, kad karvių raupų virusas tikrai apsaugo nuo žmonių raupų. Ši vakcina buvo pirmoji dokumentuota vakcinacija, o E. Dženeris tapo skiepų pradininku. Pats terminas „vakcina“ kilo iš lotyniško žodžio „vacca“, kuris reiškia „karvė“, paminint E. Dženerio eksperimentus su karvių raupais.
Skiepų raida po E. Dženerio
Po E. Dženerio atradimo skiepai tapo svarbia medicinos tyrimų sritimi ir XIX amžiaus viduryje bei pabaigoje jų kūrimo sritis sparčiai išsiplėtė. Vienas svarbiausių šios srities tyrėjų buvo prancūzų mokslininkas Luji Pasteras (Louis Pasteur), kuris žymiai prisidėjo prie imunologijos mokslo plėtros.
Pasteur’as 1885 m. sukūrė vakciną nuo pasiutligės – ligos, kuri buvo beveik visuomet mirtina, jei žmogus užsikrėsdavo. Jo pasiekimas buvo svarbus medicinos proveržis, nes tai buvo pirmoji vakcina sukurta nuo bakterinės kilmės ligos.
XX amžiaus vakcinų evoliucija
XX amžiuje vakcinų kūrimas tapo dar intensyvesnis, ir buvo sukurtos vakcinos nuo daugelio pavojingų ligų, kurios buvo plačiai paplitusios tiek Europoje, tiek kitose pasaulio dalyse. 1921 m. buvo sukurta vakcina nuo tuberkuliozės, kuri vėliau tapo vadinama BCG vakcina. Tuberkuliozė tuo metu buvo viena iš pagrindinių mirties priežasčių, todėl ši vakcina buvo milžiniškas proveržis kovoje su šia liga.
1940-aisiais ir 1950-aisiais pasirodė vakcinos nuo difterijos, kokliušo ir stabligės (vadinamos DTP vakcina). Šios vakcinos tapo pagrindinėmis vaikų vakcinacijos programų dalimis daugelyje pasaulio šalių, žymiai sumažindamos vaikų sergamumą ir mirtingumą.
1955 m. amerikiečių mokslininkas Jonas Salkas (Jonas Salk) sukūrė vakciną nuo poliomielito – dar vienos baisios ligos, sukeliančios paralyžių ir mirtį. Po šios vakcinos įdiegimo poliomielito atvejų sparčiai mažėjo, kol liga buvo beveik visiškai išnaikinta daugelyje pasaulio vietų.
Šiuolaikinių vakcinų pažanga
XXI amžiuje vakcinų technologijos išaugo į naujas aukštumas, pasinaudojant pažangesnėmis molekulinės biologijos ir genetikos žiniomis. Šiuolaikinės vakcinos yra kuriamos greičiau ir tiksliau, naudojant pažangias technologijas, tokias kaip rekombinantinės vakcinos, DNR vakcinos ir mRNR vakcinos.
Vienas iš ryškiausių šiuolaikinių medicinos pasiekimų yra mRNR vakcinų sukūrimas, kuris buvo ypač naudingas 2020-2021 m. per COVID-19 pandemiją. Pfizer-BioNTech ir Moderna vakcinos nuo COVID-19 buvo pirmosios plačiai naudojamos mRNR vakcinos, sukurtos itin greitai reaguojant į naują virusą. mRNR technologija leidžia organizmui gaminti specifinį baltymą, kuris sukelia imuninį atsaką ir apsaugo nuo viruso infekcijos.
Šiuolaikinės vakcinos taip pat yra nuolat tobulinamos, siekiant padidinti jų efektyvumą, sumažinti šalutinius poveikius ir padaryti jas prieinamesnes. Be to, vykdomi tyrimai dėl vakcinų nuo tokių ligų kaip ŽIV, vėžys ir kitos genetinės ligos, todėl ateityje tikėtina dar didesnė medicinos pažanga.
Nuo Edvardo Dženerio atradimo XVIII amžiuje iki mRNR technologijų XXI amžiuje skiepai įveikė ilgą ir sudėtingą evoliucijos kelią. Jie tapo viena svarbiausių žmonijos sveikatos apsaugos priemonių, padedančių kovoti su mirtinomis ligomis ir išgelbėti milijonus gyvybių visame pasaulyje. Tobulėjant medicinos mokslui, ateities vakcinos tikriausiai taps dar efektyvesnės, galinčios apsaugoti nuo naujų ligų ir gal net gydyti sudėtingas genetines problemas.
