„Alnus kiemas“: lėtas laikas su savo mintimis

Nuolatinė skuba, darbų gausa, noras viską suspėti ir padaryti tobulai, suprastėjusi miego kokybė, irzlumas, laiko sau trūkumas… Pažįstama? Spėjame, kad tikrai taip. Šiuolaikiniai žmonės su tokia patirtimi susiduria nuolat. Sakote, tokia jau perfekcionistų dalia? Nesinori sutikti. Visą laiką skubant ir kokybiškai nepasiilsint, gresia perdegimas. O su juo ir aibė įvairiausių problemų – tiek psichologinės, tiek fizinės sveikatos suprastėjimas. Todėl būtina save prižiūrėti ir, pastebėjus pirmuosius perdegimo simptomus, sustoti ir pagalvoti – kaip galiu sau padėti?

Pabėgimas nuo miesto šurmulio, atsitraukimas nuo darbų ir malonus laikas su savo mintimis – vienas iš perdegimo priešų. O jeigu visa tai vyksta tolėliau nuo civilizacijos, nuostabios gamtos apsuptyje… Argi ne idilė? Būtent tokį, ramiam poilsiui puikiai tinkantį kampelį, galima atrasti Nemuno kilpų regioniniame parke. Pristatome modernią Sūduvos krašto klėtį – GLUOSNIO namelį „Alnus kieme“.

Šeimos istorija, meilės svajos, romantika ir tauraus liūdesio paleidimas

„Lėto laiko buveinė“, – tai žodžiai, kuriais „Alnus kiemą“ apibūdina šios nuostabios vietos įkūrėjai – Rasa ir Tomas. Ir tikrai, vos čia atvykus, apima nenusakomas jausmas – miesto šurmulys ir rūpesčiai lieka užnugaryje. Norisi tiesiog atsiduoti akimirkos žavesiui – įkvėpti tyro oro, pažvelgti į aplink augančius medžius, nušienautus parko takelius, senąsias Sūduvos krašto tradicijas atspindinčius namelius. Atmosfera apglėbia ir laikas tarytum sustoja.

Unikalumo „Alnus kiemui“ suteikia ir tai, kad čia savo istoriją kūrė net keturios Rasos šeimos kartos. Visas jas vienija stipri meilės linija: „Sakyčiau, šitas kiemas yra meilės kiemas, su savo kančiom, su savais džiaugsmais. Kiek menu, labai svetingas“, – užsimena moteris.

Viskas prasidėjo prie Nemuno esančiame Kalkavo (-s) dvare (tiesa, šiandien apie jį informacijos rasti sunku. Rasa spėja, kad pavadinimas kilęs nuo dvariškio pavardės) – būtent čia susipažino Rasos proseneliai. „Prodiedukas tuomet buvo 18 metų berniokas. Promočiutė – 15 metų už jį vyresnė. Ji jam pasirodė nuostabiai graži, todėl ir vedė. Parsivedė į neturtingą, pačio suręstą gryčiutę su štankietų tvora. Deja, gryčiutė vėliau sudegė. Kurį laiką buvo gyvenama laikinai suręstoje „būdoje“. Vėliau, jos vietoje, jau mano močiutės iniciatyva, išdygo dabartinis suvenyras“, – šeimos istoriją prisimena Rasa.

Moteris pasakoja, kad ir močiutė, prosenelių dukra, sutiko be galo mylimą vyrą. Tiesa, jų santykiuose būta visko – gyvenimas nebuvo lengvas. Tam didelę įtaką darė ir laikmetis. Rasa cituoja savo mamos, tuomet dar buvusios visai mažutės, prisiminimų nuotrupą: „Nuo 1948 m. jau veikė kolūkiai, tačiau laikai buvo pilni netikrumo ir baimės. Mama atsimena, kaip kaimo žmonės pareidami po darbų dainuodavo – tokiu būdu palaikydavo vieni kitų dvasią. Ir dabar ji graudinasi kai skaito Pauliaus Jurkaus eiles:

Ten, kur žalias vasarojus,

Teka upė šniokšdama

Ir armonika raudojo

Stiprių rankų traukiama

Mena ji baisius dalykus: kai tiek naktį, tiek dieną užsukdavo kovojančių grupuočių atstovai, kurie savo baimes ir stresą išliedavo baugindami kaimo gyventojus. Močiutė girdėdavo: „kale, tildyk vaikus“ ir iš namų išdulkėdavo paskutinis nepaslėptas maisto kąsnis… Mama, būdama mažutė, laikinai net vaikščioti buvo nustojus…“.

„Mano pačios prisiminimai – ženkliai paprastesni, nes ramesniais laikais patirti. Tai – nuostabios vasaros basomis, laukais, dviračiais. Sudrėkinta duona su cukrumi buvo nenusakomai gardus desertas. O kaip smagu buvo šieną grėbti kartu su suaugusiais, vėliau jį suminti kluone, miegoti jame. Išlydėti tėvus, išvykstančius į darbus. Pasitikti savaitgalį atvykstančius aplankyti <…> kaip smagu būdavo keltis valtimi į Birštoną, pirkti ten pyrago ir parplaukus valgyti jį užsigeriant šviežiu pienu… O jei dar mėlynės ir žemuogės šalia – aplankydavo gurmaniška palaima“, – vaikystę prisimena Rasa. „Man šis kiemas – meilei, svajai, romantikai, skaudulio paleidimui, tauriam liūdesiui, džiaugsmingam susitikimui su savimi ar artimu“.

Vieta, kurioje rimsta mintys

Išėjus močiutei, dabartinis „Alnus kiemas“ ėmė nykti – tapo tuščias ir liūdnas. Rasa ir jos vyras Tomas jautė, kad apleisti tokį brangų kampelį būtų didžiulė klaida. Tuo labiau, kad ir patys čia atvykę jausdavo minčių ramybę, susiliejimą su šeimos istorija ir gamta. Štai tada ir nusprendė – atėjo metas „Alnus kiemu“ pasidalinti su kitais. Taip, 2022-aisiais metais pasaulį išvydo GLUOSNIO namelis, kurį įžangoje įvardijome kaip modernią Sūduvos krašto klėtį. Jis statytas remiantis tautinio paveldo pavyzdžiais. Vis dėlto, reikėtų pabrėžti, kad namelyje yra ir visi šiuolaikiniam žmogui reikalingi patogumai: pilnai įrengta virtuvėlė, valgomojo zona, sanitarinis mazgas, antresolė su patogia lova ir stoglangiu – tikras malonumas vakare gulėti ir stebėti žvaigždynus.

Šiuo metu „Alnus kieme“ po truputį „dygsta“ ir dar vienas namelis, kuriam įkūrėjai suteikė AKACIJOS vardą. Nors abu namelius skiria 50 metrų atstumas, jie yra atskirti aukštomis, suaugusiomis, tankiai susodintomis kalnapušėmis – tai suteikia privatumo. Tiesa, kol kas jo statybos – dar procese. Todėl šiandien svečiai kviečiami pasimėgauti poilsiu ir minčių lengvumu GLUOSNIO namelyje. Vietoje, kurioje gera tiesiog būti vienam, su antrąją puse ar mylimu augintiniu – „Alnus kiemo“ įkūrėjai pabrėžia, kad tvarkingi keturkojai šeimos nariai čia visada laukiami.

Poilsis ir kūrybinių minčių polėkis

Kaip jau tikriausiai spėjote suprasti, gamtos apsuptame „Alnus kieme“ gera tiesiog būti – klausytis paukščių čiulbesio, sūpuotis hamake su gera knyga ar GLUOSNIO namelio terasoje gurkšnoti kavą. Visa tai veikia kaip terapija. Vis dėlto, jeigu norisi daugiau veiklų, nuobodžiauti tikrai neteks. Apylinkėse netrūksta įdomybių: nuo žygeiviams skirtų maršrutų iki SPA ritualų. Visa tai aprašėme ČIA.

Nesinori niekur eiti? Svajojate tiesiog leisti laiką namelyje ar parke? Tokiu atveju, pasimėgaukite ofuro vonios burbuliukais, rudenišku pikniku kieme ar filmų vakaru (GLUOSNIO namelyje yra didelis ekranas ir projektorius). Beje, „Alnus kiemo“ įkūrėjai savo svečiams paliko ir stalo žaidimų kolekciją, knygų bibliotekėlę – atraskite tas veiklas, kurios teikia daugiausiai džiaugsmo.

Norime išduoti paslaptį: ten, kur laikas sustoja ir aplanko meditatyvi nuotaika, „pagauna“ įkvėpimas – noras kurti. Todėl, jeigu jaučiatės neišnaudojantys savo kūrybinio potencialo, atsiduokite „Alnus kiemo“ atmosferos magijai. Atsivežkite drobės ir dažų, pasiimkite stalčiuje dulkantį fotoaparatą, įsimeskite užrašų knygelę, kurioje kadaise pasižymėjote mintis būsimai knygai… Ir kurkite – geriausios idėjos aplanko tada, kai sustojame ir įsižiūrime į akimirkos žavesį.