Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, lietuvių liaudies meno šaka, 2001 m. įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Tradiciniai lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. Tai savotiška amato, meno bei tikėjimo sintezė, kuri apjungia architektūros, skulptūros, kalvystės bei tapybos elementus. Nemaža tokių objektų sankaupa yra Žemaitijoje. Vienas iš KPD Telšių–Tauragės teritorinio skyriaus išsikeltų uždavinių – užtikrinti tik Žemaitijos regionui būdingo mažosios architektūros išsaugojimą, populiarinti šios srities objektus. Viena iš veiklų yra dalyvavimas Žemaitijos nacionalinio parko partnerių kryždirbystei skirtuose projektuose, veiklose, metodinės pagalbos tvarkomųjų paveldosaugos darbų klausimais teikimas. Šiais metais Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, remiama Lietuvos kultūros tarybos, Plungės rajono savivaldybės, vykdo projektą ,,Kryždirbystė. Beržoro kryžiaus kelias“. Ankstesniais metais buvo įgyvendinti projektai „Kryždirbystė. Žemaitijos kryžiai“, „Kryždirbystė. Žemaitijos koplytstulpiai“, „Kryždirbystė. Žemaitijos koplytėlės“.
Projektų veiklose aktyviai dalyvauja jaunimas, organizuojamos jaunųjų menininkų kūrybinės stovyklos. Stovyklose jaunieji menininkai su mokytojų pagalba mokosi kryždirbystės paveldo tvarkybos paslapčių, restauruoja, šveičia ir dažo antkapinius kryžius, kryžiaus kelio kryžius, koplytėles, koplytstulpius, lankosi pas medžio meistrus, kalvius. Šio projekto metu būna restauruojami esami objektai arba kuriamos replikos ir kopijos bei statomi nauji. Tokie projektai ir veiklos ne tik skatina jaunimą domėtis kryždirbyste, puoselėti tradicijas bet ir patyrę meistrai sukuria naują materialų objektą – kryžių, skulptūrą, koplytėlę, koplytstulpį, stogastulpį ir pan. arba prailgina tokių objektų gyvavimą. Šių metų projekto vykdymo metu kryždirbys, medžio meistras, respublikinės parodos-konkurso „Aukso vainikas“, kryždirbystės nominacijos nugalėtojas Antanas Vaškys atkūrė koplytstulpį, kuris dar XX a. pirmoje pusėje stovėjo prie Beržoro–Platelių kelio ties atsišakojimu į Pamedlinčius. Koplytstulpį yra aprašęs Žemaitijos paveldo tyrėjas Ignas Končius: „koplytėlė ant stiebo su šventuoju Stanislovu, Krucifiksu (1887 m.), Panele Švenčiausiąja ir nežinomu šventuoju“. Meistras A. Vaškys išskaptavo koplytstulpį su keturiomis šventųjų skulptūromis – Šv. Stanislovo, Švč. Mergelės marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Nukryžiuotojo su monograma ir Šv. Barboros.
Kryždirbystė yra gyva žodžiu ir praktiškai perduodama liaudies meno tradicija. Kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus mūsų protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui. Jau nuo XV a. lietuviai statė kryžius norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės.
Kryždirbystė, kaip kultūros tradicija, apima kryžių, koplytėlių, koplytstulpių, stogastulpių, skulptūrų sukūrimo procesą ir su tuo susijusių liaudies kultūros reiškinių visumą. Unikalūs lietuviškieji kryžiai – liaudies meno mažosios architektūros sakralinio krikščioniškojo turinio kūriniai, sudaryti iš architektūrinių, dekoratyvinių, skulptūrinių formų, kurių paskirtį ir prasmę nusako jų turinys, sukūrimo motyvai ir intencijos bei pastatymo vieta. Kryžių statyba susijusi su tam tikrais papročiais ir tikslais: jie statomi kaip paminklai mirusiesiems arba kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas padėkoti, prie stebuklingais laikomų kryžių ir koplytėlių dedamos aukos, vyksta jų pašventinimo apeigos, puoselėjamos puošimo tradicijos ir pagerbimo formos.
Kryždirbystei, kaip unikaliam, į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą įrašytam reiškiniui, yra skirta Lietuvos banko išleista sidabrinė 50 litų moneta (2008, dailininkas Rytas Jonas Belevičius).
KPD informacija.
