Ūlos upės šaltiniai, skardžiai ir kaimai – idėjos vienos dienos pasivaikščiojimui.
Jau nuo 1987 metų National Geographic žurnalas trečiąją lapkričio savaitę (šiemet tai lapkričio 15-21 d.) kartu su geografų bendruomene ragina minėti Geografijos žinių savaitę (angl. Geography Awareness Week) ir netradiciniais būdais gilinti geografines žinias įdomiose veiklose. Ta proga Dzūkijos nacionalinis parkas kviečia apsilankyti Ūlos pakrantėse.
„Savo „įnoringa” vaga, žmogaus beveik nepakeistais slėnio vietovaizdžiais Ūla yra vienintelė Lietuvos upė, neturinti analogų” – taip apie šią upę rašė vienas žymiausių Lietuvos geografų prof. Alfonsas Basalykas, beje dzūkas. Norint gerai pažinti upę, nepakanka vien greitos srovės nešamam praplaukti jos vingiais, Visai kitaip Ūlos slėnis ir pati upė atsiskleidžia keliaujant pėsčiomis – grožintis skardžiais, skanaujant šaltinių vandenį ar žavintis senaisiais dzūkų kaimais.
Kelionę geriausiai pradėti nuo automobilių stovėjimo aikštelės prie Mančiagirės kaimo kapinaičių arba nuo Zervynų geležinkelio stotelės (tiems, kas atvyktų traukiniu), orientuotis yra labai paprasta, eidamas paupiais niekada nepasiklysi, nes upė yra geriausias orientyras, o 5 tiltai palengvins Jūsų kelionę. Bendras žiedinio maršruto ilgis apie 25 km, bet visada galima pasirinkti kokią tai vieną atkarpą ar vieną aštuoniukės kilpą. Primename, kad tai Ūlos kraštovaizdžio draustinio Dzūkijos nacionaliniame parke teritorija ir Natura 2000 teritorija, todėl keliaukime atsakingai.
ŠALTINIS „ŪLOS AKIS”
Koordinatės (LKS): x – 528740; y – 6000590
Šaltinis „Ūlos akis” yra Ūlos upės slėnyje kairiojo kranto terasoje. Šaltinis kyla iš gilesnių tarpmoreninių vandeningųjų horizontų ir išteka apskritame sufoziniame 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburyje. Aukščio skirtumas tarp šaltinio ir Ūlos upės – apie 4 m. Iš šaltinio vanduo per žemiausią duburio kraštą nuteka upeliu į Ūlos upę, tačiau teka ne trumpiausiu atstumu, o padaro 67 m lanką ir tik tada įteka į Ūlą.
Šaltinio vanduo skaidrus, turi geležies skonį. „Ūlos akies“ debitas yra 2 litrai per sekundę.
Šaltinis „Ūlos akis” – gamtos paveldo objektas – hidrogeologinis paminklas, paskelbtas 1980 m., yra Dzūkijos nacionalinio parko Ūlos kraštovaizdžio draustinyje, jo įrengtas lankytojams skirtas takas, kuris gausiai lankomas.
Aplinkinių kaimų gyventojai vandenį iš „Ūlos akies” vartoja gėrimui ir gydymuisi. Buvo manoma, kad šio šaltinio vanduo gali pagelbėti nuo įvairių ligų, jei prie šaltinio bus einama vos tik saulei nusileidus arba tekant.
Vandens fizinės savybės
„Ūlos akies” šaltinio vanduo gėlas, skaidrus, bespalvis, turi silpną geležies prieskonį, kartais jaučiamas sieros vandenilio kvapas. Dujų išsiskyrimo reiškinių nepastebėta, net badant versmės dugną. Išmatavus mobiliu matuokliu (2014-04-15) vanduo buvo 8,7 °C temperatūros, silpnai šarminis (pH – 7,72). Savitasis elektros laidis (SEL – 211 µS/cm), vandens oksidacinis ir redukcinis potencialas (Eh = -161 mV), labai mažai deguonies (O2 = 0,32 mg/l).
Vandens cheminės savybės
„Ūlos akies” šaltinio vanduo gėlas, turi mažai mineralinių medžiagų (192 mg/l). Šaltinio vanduo minkštas. Bendrasis vandens kietumas tik 2,29 mg-ekv/l. Vandenyje nedaug natrio (5,09 mg/l) ir chloridų (< 3,54 mg/l). Nitritų ir nitratų neaptikta, amonio koncentracija 0,23 mg/l. Vandenyje padidėjęs geležies kiekis (0,45 mg/l).
Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios
Aplinkiniai šiliniai (pieskynų) dzūkai, Mančiagirės, Žiūrų, Zervynų kaimų gyventojai vandenį iš „Ūlos akies“ nuo seno vartojo gerti ir gydymuisi. Senesni gyventojai tiki, kad šio šaltinio vanduo gali pagelbėti nuo įvairių ligų, jei prie šaltinio bus einama vos tik saulei nusileidus. Apie paslaptingai trykštantį šaltinį pasakojami mitai, sukurti liaudies vaizdiniai: Juzė Pigagienė (gim. 1912) iš Žiūrų kaimo pasakojo, kad „būktai akis buvo dzidelė, kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė …“. Juozas Česnulevičius, dabar gyvenantis Merkinėje, pasakojo, kad panašių į „Ūlos akį“ šaltinių yra ir Ūlos upės dugne (po vandeniu), tačiau ir dabar jie išlieka dideliais „slapukais“.
„Vandeniu prausė akis, kad regėjimas pagerėt. Geriau padeda, kai prausi tuoj vandeniu, bet jau saulai nuslaidus. Gerai ir gert, viskam gerai. Labai gerai skrandžiui. Buvo Mančiagirėn tokia Liudvisia, tai ji parsinešdavo to akies vandenio ir gerdavo, kojas prausė ir net visa prausdavos“.
Pasakojo Aldona Česnulevičiūtė-Ilickienė, gim. 1941 m. Mančiagirės k., gyvena Mančiagirės k. Užrašė Virginija Pugačiauskienė, 2014-05-14
„Buvo Mančiagirės laukai. O mes ty ganėm, tai dziedai sakė, vaikeliai, kap ganot, žiūrėkit, kad karvė in akį nepriveit, ba sako, seniau, kap nuskindo jaucis, tai išplaukė tykur Dauguosa. O paskui dar buvo tyrimai padaryci, kad reiškia labai švarus vanduo. Ir tais laikais, už ruso, norėj padaryc ty tokį, kad galėt užeic kas nusprausc akis. Vandenį siūlė akim. Ir mes ganydami prausėmės, akis gi geriausiai saugojom. Prauscis geriausia ryti ar vakari. Nugenam apie pietus, bet mes vis tiek prausėmės“.
Pasakojo Marcelė Pigagaitė-Paulauskienė, gim.1940 m. Žiūrų k., gyvena Žiūrų k. Užrašė Virginija Pugačiauskienė 2014 m.
APŠUTOS ŠALTINIS
Koordinatės (LKS): x – 531095; y – 5998720
Apšutos šaltinis išteka tarp Zervynų ir Mančiagirės kaimų Ūlos dešiniojo kranto slėnio terasoje. Jo ištakos – tai 2 m ilgio, 1,5 m pločio, 1 m gylio įspūdingas urvas. Iš šio urvo dugno pro uolienų plyšius į paviršių intensyviai veržiasi požeminis vanduo. Urvo dugną sudaro nelaidus vandeniui priemolis su klinčių priemaiša. Viršutinės urvo briaunos smėlingos. Šaltinis teka į pietų pusę. Pratekėjęs 10 metrų nuo ištakų šaltinis susilieja su kitu šaltinėliu, ištekančiu netoliese ir toliau plukdo vandenis link Išrūginio upelio. Pastarasis plukdo vandenis iš Išrūginio ežero (esančio už 700 m nuo Zervynų kaimo) į Ūlos upę.
Apšutos šaltinio aplinka – tai natūrali pieva, kurioje vyrauja vėdrynai. Pats šaltinio ištakų urvas yra žmonių dirbtinai praplatintas, nes šaltinis nuo senų laikų buvo lankomas – darbymečiu per šienapjūtę į Ūlos slėnį ateidavo Mančiagirės, Zervynų kaimo žmonės. Visgi gerti šaltinio vandenį per karščius darbininkams reikėdavo atsargiai, nes jis ypatingai šaltas. Dirbantiems sušilusiems žmonėms šio šaltinio vandens gėrimas dažniausiai turėdavo pasekmių – jie peršaldavo ir susirgdavo, na ar jau gerklę tai, pasak vietinių žmonių, tai tikrai paskaudėdavo… Dar viena keistesnė šio šaltinio savybė, kuri dažnai minima yra ta, kad šienapjūtės metu vyrai pamerkdavo į šaltinį dalgius. Tada dalgiai vėl tapdavo aštrūs…
Vandens fizinės savybės
Apšutos šaltinio vanduo gėlas skaidrus, bekvapis. Išmatavus mobiliu matuokliu (2014-10-06) vanduo buvo 8°C temperatūros, silpnai šarminis (pH – 7,98). Savitasis elektros laidis (SEL – 215 µS/cm), vandens oksidacinis ir redukcinis potencialas (Eh = +81 mV), labai mažai deguonies (O2 = 0,24 mg/l).
Vandens cheminės savybės
Apšutos šaltinio vanduo gėlas, turi mažai mineralinių medžiagų. Jame ištirpusių mineralinių medžiagų koncentracija 247 mg/l. Vanduo minkštas (bendrasis kietumas 2,99 mg-ekv/l), pasižymi karbonatiniu, virinant lengvai pašalinamu kietumu. Jame labai nedaug natrio (1,84 mg/l), chlorido (5,9 mg/l), nitratų (0,71 mg/), geležies (0,07 mg/l). Amonio ir nitritų neaptikta.
Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios
„Švarus vanduo. Pirma, kap šienaudavo, tai merkdavo dalges ton akin. Pamirkdavo, tai nereikėdavo geląsc. Šienaudavo ir dalges pamerkdavo, tai nereikėdavo plakt. Pamirksta ir pasdaro aštrios. Ir vėl gali šienaut, nereikia plakt.
Acigeri vandenio, tai iškart liga krūtinėn. Ir kosulys, ir krūcinį iškart užgula. Labai šaltas vanduo.
Nežinau pas kū aš ty ar šienų grėbiau, ar brokus sodzinau, tai atsigėriau ir iš karto suėmė visų gerklį ir krūcinį, iš karto kosulys“.
Pasakojo Aldona Česnulevičiūtė-Ilickienė, gim. 1941 m. Mančiagirės k., gyvena Mančiagirės k.Užrašė Virginija Pugačiauskienė, 2014-05-14
STELMOKIŠKĖS ŠALTINIS
Koordinatės (LKS): x – 533631; y – 5996802
Ar gali šaltinis pasitarnauti žmogui kaip kelias? Pasirodo, kad gali. Prieš Zervynų kaimą į Ūlą įtekantį Stelmokiškės šaltinį kelis šimtmečius žmonės naudojo kaip vienintelį keliuką įvažiavimui į Ūlos slėnio pievas. Kitur įvažiavimui trukdė šlapynės arba aukštas skardis, o šaltinio smėlingas dugnas yra pakankamai kietas.
Stelmokiškės šaltinis išteka Ūlos dešiniojo kranto šlaite ir teka link Ūlos. Pakeliui už keliasdešimties metrų prie šaltinio prisijungia dar du gretimai ištekantys šaltiniai – vienas iš vienos pusės, kitas – iš kitos. Natūralūs šaltiniai tarsi keliukai subėga į vieną kryžkelę. Ir tada jau keliskart padidėjęs šaltinis dar 70 m plukdo vandenis į Ūlą. Prie pat Ūlos šaltinis tampa jau ir nemažu upeliu – vietomis siekia 4 m pločio, 15 cm gylio. Tai pats didžiausias ir gražiausias šaltinis prie Zervynų kaimo, todėl visiems puikiai žinomas ir dažnai minimas įvairiuose pasakojimuose.
Vandens fizinės savybės
Stelmokiškės šaltinio vanduo skaidrus, bekvapis, nėra geležies nuosėdų. Išmatavus mobiliu matuokliu (2014-10-06) vanduo buvo 7,8 °C temperatūros, silpnai šarminis (pH – 7,95). Savitasis elektros laidis (SEL – 216 µS/cm), vandens oksidacinis ir redukcinis potencialas (Eh = +151 mV), nemažai deguonies (O2 = 8,15 mg/l).
Vandens cheminės savybės
Stelmokiškės šaltinio vanduo gėlas, turintis mažai mineralinių medžiagų. Jame ištirpusių mineralinių medžiagų koncentracija 228 mg/l. Vanduo minkštas (bendrasis kietumas 2,75 mg-ekv/l). Jame labai nedaug natrio (1,7 mg/l), chlorido (5,9 mg/l), nitratų (0,49 mg/), geležies (0,03mg/l), amonio ir nitritų neaptikta.
Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios
„Sako, upelėn sugovė boba vaikų ir parnešė. Va tokia buvo Aleknevičienė, ji mergaitė buvo, tai kap jai pasakė, tai ji nuvej su kašiku ir veizdi upelin vandenin vaiko, braidzioja šalcinin, už mūsų namo buvo, sako nuvej su kaišiku, ji labai vaikus mylėj, braidžiojo braidžiojo, vaikų ras šalcinin, parajo šlapia, sako kur tu buvai, vaiko veizdėc šalcinin, tai juokias iš jos paskui kap užaugo, kad su kašiku vaikų ieškojo šalcinin“.
Pasakojo Julė Tamulevičienė (Tamulevičiūtė), gim. 1923 m. Zervynų k. Užrašė Dalia Blažulionytė
Mančiagirės skardžiai
Koordinatės (LKS): x – 530262, y – 5998345.
Vietovė: Tarp Zervynų ir Mančiagirės kaimų, abiejuose Ūlos krantuose.
Apsaugos statusas: Geomorfologinis gamtos paminklas (22,5 ha)
| Didžiausias nuolydis | Didžiausias aukštis | Upės vagos ilgis paminklo teritorijoje |
| 34º | 28 m | 1 850 m |
Mančiagirės skardžiai – tai Ūlos upės vandens šoninės erozijos ardomos slėnio dalys. Sraunioji Ūla šiame ruože kerta žemyninių kopų masyvą. Lengvai įsigriauždama į smėlio kopas ji čia suformavo siaurą kanjonišką slėnį. Upė ir dabar vykdo intensyvią dugninę, o vingiuose ir šoninę eroziją, todėl šlaitai nuolat yra ardomi – smėliai slenka žemyn, kartu nešdamiesi su savimi ir nuolat bandančią įsikurti augmeniją. Skardžiams plečiantis griūva virš jų briaunų augę medžiai. Kai upės vaga vingiuodama atsitraukia toliau nuo skardžio, jo ardymas pasibaigia ir tokie skardžiai apauga žoline bei medine augmenija. Upės vagos ilgis paminklo teritorijoje 1850 m. Vingiuotumo koeficientas šiame kanjoniško slėnio ruože yra 1,68 (upė laikoma labai vingiuota, kai šis koeficientas viršija 1,6). Paminklo teritorijoje aukščiausias skardis yra toliausiai į vakarus nutolusiame upės vingyje kairiajame krante. Šio skardžio aukštis nuo viršutinės briaunos iki vandens yra 28 m, šlaito nuolydis – 34º.
Dzūkijos nacionalinio parko informacija
