Kokią grėsmę kelia pabėgęs pitonas: neįtikėtini faktai

Pitonas, ypatingai Birmos pitonas (lot. Python bivittatus), yra vienas įspūdingiausių roplių pasaulyje, garsėjantis savo neįtikėtinais gebėjimais ir jėga. Šie dideli plėšrūnai gyvena įvairiose pasaulio dalyse, tačiau jų įtaka ypač pastebima Floridos ekosistemoje, kur Birmos pitonai tapo invaziniais gyvūnais.

Toliau šiame straipsnyje aptarsime jų auginimą, neįprastus elgsenos bruožus, jų gebėjimą praryti didžiulį grobį bei kylančias problemas, kai šie ropliai pabėga ar tampa nekontroliuojami.

Pitono auginimas – iššūkiai ir atsakomybė

Pitono auginimas namuose gali būti įdomus, bet reikalauja didelės atsakomybės ir nemenkų žinių. Dauguma pitonų rūšių, įskaitant Birmos pitonus, yra labai atsparūs ir prisitaikantys, todėl jų priežiūra nėra pernelyg sudėtinga, tačiau reikalingas tam tikras temperatūros ir drėgmės režimas. Terariume būtina palaikyti šiltą klimatą, kad būtų užtikrintas jų tinkamas virškinimas ir gerovė. Be to, pitonams reikalinga pakankamai didelė erdvė, ypač kai jie auga ir tampa didesni.

Pitono mityba yra kita svarbi priežiūros dalis. Gamtoje Birmos pitonai minta įvairiais gyvūnais – nuo mažų graužikų iki didesnių žinduolių, tokių kaip elniai. Namų sąlygomis pitonams dažniausiai duodama įvairių graužikų, kuriuos jie praryja net nekramtę, kadangi šių roplių žandikauliai nėra tvirtai sujungti priekyje, kas leidžia jiems išskėsti burną daug plačiau nei kitoms rūšims.

Pitono pabėgimas – grėsmė aplinkai ir visuomenei

Pabėgę pitonai gali sukelti nemažai problemų tiek vietos ekosistemai, tiek žmonėms. Pavyzdžiui, Floridoje, Evergleidso regione, Birmos pitonai tapo invazine rūšimi, nes nekontroliuojamai padidėjo jų populiacija, išstumiant vietines rūšis. Šie gyvūnai buvo įvežti į JAV pramoginiais tikslais, tačiau jų pabėgimai tapo rimta problema. Kai kurie egzemplioriai paspruko ar buvo paleisti savininkų, negalėjusių užtikrinti tinkamų sąlygų, ir dabar jie plinta bei dauginasi dideliais mastais bei daro didelę žalą vietinei faunai.

Šiandien Floridoje Birmos pitonų skaičius yra nekontroliuojamas, o jie naikina vietinių gyvūnų populiacijas. Manoma, kad Evergleidso regione šiuo metu gyvena šimtai tūkstančių pitonų, o jų poveikis vietinei ekosistemai yra katastrofiškas. Šie pitonai yra plėšrūnai, neturintys natūralių priešų šioje aplinkoje, tad jų populiacija sparčiai auga, o vietiniai žinduoliai, paukščiai ir ropliai tampa pagrindiniais grobiais.

Pitonas ir jo grobis: neįprasti atvejai

Birmos pitonai yra žinomi dėl savo išskirtinių gebėjimų praryti didelį grobį. Pastaruoju metu buvo užfiksuota keletas įspūdingų atvejų, kurie dar labiau išryškino šių gyvūnų išskirtinumą. Vienas iš tokių atvejų įvyko Floridoje, kai mokslininkai stebėjo, kaip beveik 4,5 m ilgio pitonas prarijo baltauodegį elnią, kurio svoris siekė apie 35 kg, t. y., beveik 67 % paties pitono masės. Pitonas prarijo elnią ištempdamas savo žandikaulius iki beveik maksimalaus pločio – 93 % savo maksimalios ribos. Tokie sugebėjimai rodo, kaip šie ropliai prisitaikę susidoroti su itin dideliu grobiu.

Dar vienas išskirtinis įvykis buvo užfiksuotas Bangladeše, kai mokslininkai stebėjo, kaip Birmos pitonas užpuolė ir prarijo kitą milžinišką gyvatę – tinklinį pitoną (Malayopython reticulatus). Šis reiškinys mokslininkams buvo itin įdomus, nes tai vienas pirmųjų užfiksuotų atvejų, kai pitonai medžiojo ir ėdė vienas kitą. Toks elgesys gali būti paaiškinamas ne tik konkurencija dėl maisto, bet ir teritoriniais konfliktais.

Kokią įtaką pitonas daro ekosistemoms?

Birmos pitonai ne tik naikina gyvūnų populiacijas, bet ir keičia visą ekosistemą, ypač tokiose vietose kaip Evergleidsas. Šių gyvačių medžiojamos rūšys, tokios kaip triušiai, meškėnai ir net elniai, natūraliai reguliuoja augalų populiacijas bei prisideda prie ekosistemos balanso. Kai šių gyvūnų sumažėja arba jie išnyksta, ima keistis visa ekosistemos struktūra. Tai lemia augalų ir mažesnių gyvūnų populiacijų disbalansą, kuris ilgainiui veikia ir kitas rūšis.

Moksliniai tyrimai ir pitonų kontrolės priemonės

Norint suvaldyti pitonų populiaciją, Floridoje naudojami įvairūs metodai. Vienas iš jų – sekimo gyvatės. Mokslininkai išleidžia į laisvę „skautais“ vadinamus pitonus, kurie turi GPS siųstuvus ir leidžia tyrėjams sekti jų judėjimą. Šie „skautai“ dažniausiai yra patinai, kurie padeda rasti pateles ir jų lizdus. Taip tyrėjai gali surasti ir pašalinti pitonų kiaušinius bei jauniklius, užkertant kelią populiacijos augimui.

Pitonas kaip augintinis Lietuvoje

Lietuvoje egzotiškos gyvatės, įskaitant Birmos pitonus, taip pat yra populiarios tarp gyvūnų mylėtojų. Vis dėlto jų auginimui taikomi griežti teisės aktai. Norint laikyti pitoną namuose, būtina turėti atitinkamus leidimus, ir tokie gyvūnai privalo būti laikomi specialiai tam pritaikytuose terariumuose, kurie užtikrina gyvūnų saugumą bei tinkamas laikymo sąlygas.

Ir nors pabėgę į laisvę Lietuvoje pitonai netaptų invazine rūšimi ir greičiausiai tiesiog sušaltų (ypač šaltuoju metų laiku), tačiau reikia atminti, jog pitonas yra itin pavojingas gyvūnas ir išalkęs gali sukelti grėsmę kitiems augintiniams ar netgi žmonėms.

Lietuvoje buvo užfiksuota keletas atvejų, kai egzotiniai gyvūnai pabėgo arba buvo palikti savininkų. Tačiau pitonų pabėgimo atvejai yra itin reti, nes šie gyvūnai reikalauja ypatingos priežiūros ir sąlygų. Jei visgi pitonas pabėgtų, reikėtų nedelsiant kreiptis į vietinę gyvūnų kontrolę, nes šie gyvūnai gali būti pavojingi mažesniems gyvūnams ar net žmonėms, jei pajustų grėsmę ar išalkę imtų dairytis maisto.

Birmos pitonas – tai gyvūnas, kuris demonstruoja išskirtinius gebėjimus ir adaptaciją, leidžiančią jam išlikti net ir naujoje aplinkoje. Nors jie yra įdomūs stebėjimo objektai bei augintiniai, kai kurios jų savybės gali sukelti problemų tiek aplinkai, tiek žmonėms. Tinkamai valdant šių gyvūnų populiaciją ir išlaikant atsakomybę augintojams, pitonai gali išlikti svarbia biologinės įvairovės dalimi. Vis dėlto įsigyjant tokį gyvūną kaip augintinį reikia būti itin atsakingais ir atsargiais.

Šaltiniai:

Įdomybių redaktorius

See Full Bio