Ignalina – nepaprastai gražiame gamtos kampelyje įsikūręs miestas. Pušynų glėbyje, ežerų apsuptyje, kalvų pašonėje, tarsi pačiame Dievo užantyje. Aplink Ignaliną, vieni arčiau, kiti toliau, tyvuliuoja net 9 ežerai ežerėliai. Vandenų apglėbtai jai tarsi lemta likti gražiu, bet nedideliu miestu. Vasarą Ignaliną ir jos apylinkes užtvindo vandens pramogų mėgėjai, žiemą ji atvykstančius vilioja Lietuvos žiemos sporto centre esančiais kalnais, slidinėjimo trasomis. Po žiemos pramogų smagu atsipalaiduoti Sporto ir pramogų centre esančiame baseine ir pirtyse.
Meilės legenda
Ignalinos miesto įkūrimo istoriją pasakoja legenda. Ten, kur dabar tyvuliuoja Ilgio ežeras, senovėje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Ir turėjęs jis devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Užpuolus šį kraštą kryžiuočiams, išėjo Budrys su sūnumis į karą ir negrįžo. Lina liko krašto ir pilies valdove. Likimas lėmė jai pamilti vieną iš kryžiuočių belaisvių – Igną. Žmonės pasmerkė Liną už meilę kryžiuočiui ir vestuvių dieną juos prakeikė. Perkūnas pagailėjo įsimylėjėlių – leido jiems apsigyventi ežero dugne. Slinko amžiai, o žmonės vis girdėdavo sklindančią Linos raudą. Suprato, kad Linos ir Igno meilė tebegyva. Ir kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų nepaprastą Igno ir Linos meilę.
Geležinkelio išauginta
Tačiau Ignalina galėjo niekada ir neiškilti, jei ne vienas įvykis, pakeitęs šios vietovės istoriją. Tas įvykis – tai Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio linijos tiesimas. 1857-1862 m. jo statybai reikalingą žemę caro valdžia nupirko iš Igno Kaminskio valdomo Ignalinos palivarko. Visas dabartinis miesto centras, įskaitant geležinkelio stotį, yra išsidėstęs buvusio palivarko teritorijoje. Tad nors romantikai tiki, kad Ignalinos miesto vardas kilęs iš legendos apie įsimylėjėlius, mokslininkai jį kildina iš palivarko valdytojo Igno vardo.
Ignalinos geležinkelio stoties vandentiekio bokštas – vienas seniausių pastatų Ignalinos mieste. Šešiakampio plano, 2 aukštų vandentiekio bokštas pastatytas kartu su stotimi tiesiant geležinkelį Varšuva-Sankt Peterburgas apie 1862 m. Buvo skirtas vandeniui pilti į garvežius, vėliau tiekė vandenį gretimiems namams. Šiuo metu nenaudojamas.
Ignalina kūrėsi pelkėtoje vietovėje, kuri sausinta atvirais grioviais, išlikusiais net iki mūsų laikų. Mediniai nameliai, negrįstos gatvelės, pelkės ir ežerai – taip miestelis atrodė daugiau nei prieš šimtą metų. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, tapo jos užkampiu, sumažėjo geležinkelio reikšmė.
Antrasis pasaulinis karas, nors ir beveik nesugriovęs miestelio pastatų, paliko Ignaliną nukraujavusią… Holokaustas pasiglemžė šimtus jos gyventojų žydų, kurie sudarė miestelėnų daugumą. Išgyveno tik 20, kurių dalis prisijungė prie partizanų būrių, pokariu aktyviai veikusių apylinkėse. Deja, kaip ir visoje Lietuvoje, rezistencinis judėjimas buvo nuslopintas, o Ignalina tapo prievartos, kalinimų, trėmimų, pasipriešinimo ir kolaboracijos liudininke.
Atsitiesusi po karo ir pokario baisumų, Ignalina ėmė augtis ir plėstis. 1950 m. jai suteiktas miesto statusas, ji tapo rajono centru. Sovietmečiu Ignalina plėtota kaip turizmo centras, todėl čia neišdygo didelės gamyklos ir fabrikai. Gamtos grožis, supantis miestą, liko nesugadintas – tad ir šiandien juo džiaugiasi vietos gyventojai ir turistai. 
Ignalinos Laisvės aikštė
Šiandien Ignalinos miesto centre esanti aikštė, kurios rekonstrukcija buvo bene pirmasis europinis projektas, vadinama Laisvės vardu. Tiesa ta, kad nuo savo gyvavimo pradžios ši aikštė jau bent keturis kartus buvo oficialiai pervadinta. Iš pradžių žinota kaip Turgaus, vėliau gavo Salomėjos Nėries, Spalio 50-mečio…
Nors dabar atrodo gan tuštoka, seniau, turgaus dieną, ji kunkuliavo prekybininkais ir pirkėjais, derybomis ir sandoriais, kalbomis ir apkalbomis. XIX a. pab. Ignalinoje buvo penkios gatvės: Geležinkelio, Palūšės, Gaveikėnų, Daugėliškio ir Vilkakalnio. Teritorijoje tarp Gaveikėnų ir Daugėliškio gatvių nuo senų laikų vykdavo turgūs, todėl ši vieta ir buvo pavadinta Turgaus aikšte. Nuo pat 1905 m. kiekvieną ketvirtadienį čia vykdavo intensyvi prekyba: apylinkių kaimų valstiečiai ir Ignalinos žydai prekiavo vieni tarp kitų ir bandydavo sudaryti geriausius sandorius su pirkliais, atvykdavusiais net iš Vilniaus ar Varšuvos.
Įdomu, kad Ignalina yra vienas iš nedaugelio Lietuvos miestų, kuris buvo suplanuotas taip vadinamų senųjų miestų aikščių, į kurias sueina keturios gatvės, pavyzdžiu. Dabartinė Ignalinos Laisvės aikštė išlaikė savo senąją formą. Aikštėje viduryje stovi fontanas su lelijos žiedu, 2016 metais čia atsirado skulptūra „Dviratininkas“ (aut. Jonas Grunda).
