Rugpjūtis dar tebėra atostogų ir kelionių metas, o pažinti Lietuvos gamtą patogiausia vaikštant pažintiniais takais. Jie visada įrengiami įspūdingiausiose vietose, lengvai randami ir paženklinti, nereikia klaidžioti, todėl įspūdingiausi gamtos kampeliai pamatomi per trumpiausią laiką, jais vaikštant daromas mažiausias poveikis gamtai, gyvūnija pripranta ir daug ramiau reaguoja kai visą laiką žmonės vaikšto tuo pačiu maršrutu. Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija dalinasi svarbiausiais pažintiniais takais esančiais direkcijos administruojamose saugomose teritorijose.
Nemuno deltos regioninis parkas. Aukštumalos aukštapelkė
Aukštumalos pažintinis takas (tako ilgis į vieną pusę yra 1200 m) nutiestas Aukštumalos telmologiniame draustinyje. Draustinis įsteigtas norint renatūralizuoti ir išsaugoti Aukštumalos pelkinę ekosistemą, pasižyminčią ežerokšnių kompleksais, savitomis biocenozėmis, retų ir nykstančių rūšių augalija bei gyvūnija. Tai aukštapelkė, kuri yra reikšminga Pasauliui, kadangi čia prasidėjo Pasaulio pelkėtyros mokslas. 1900 m. vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis visapusiškai ištyrė šią aukštapelkę ir 1902 metais išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros knygą – monografiją „Vegetation und Entstehung des Hochmoors von Augstumal”. Pažintinis Aukštumalos aukštapelkės takas – tai galimybė susipažinti su aukštapelke, sužinoti apie jai būdingus augalus bei gyvūnus, pamatyti kraštovaizdį, patirti savitą ir nepakartojamą pelkės grožį bei suprasti, kad pelkė – tai ne tik žliugsintis purvynas su bedugniais ir klastingais turistų tykančiais akivarais, bet ir vienas iš nedaugelio dar likusių prieglobsčiu itin retiems pelkių augalams ir gyvūnams. Tiesa, čia gyvena ir paprastosios angys, tad einant reikia žiūrėti po kojomis, bet svarbiausia nenužengti nuo tako, kur margi ropliai susilieja su aplinka ir sunkiau pastebimi. Ant takų jos šildosi retai, dažniau nuo jų jas galima saugiai stebėti besišildančias ant kupstų.
Įdomu! Pažintinis takas yra įrengtas kūlgrindos vietoje, tik kiek kitokios, negu įprasta Didžiojoje Lietuvoje. Ši kūlgrinda – XVIII a. palikimas, kai buvo nutiestas kelias skersai pelkės, tam kad sujungtų keletą jau neegzistuojančių pelkininkų kaimų: Rūgalių ir Vabalų. Juose tuo metu gyveno beveik 2000 gyventojų – pelkininkų, kurių dalis, kaip ir Bismarko kolonijos pionieriai, augino bulves bei kitas daržoves ir jas eksportavo į Rytprūsius, o kiti dirbo durpyne. Arčiau ir smulkiau su pelkininkų buitimi Jūs galite susipažinti kitame, Žalgirių pažintiniame take, kuris yra kelyje Šilutė – Rusnė.
Saugomos vertybės: Aukštumalos aukštapelkėje aptiktos europinės svarbos buveinės – natūralūs distrofiniai ežerai, kurių čia yra daugiau nei 380, aktyvios aukštapelkės, degradavusios aukštapelkės, plikų durpių saidrynai, pelkiniai miškai, pelkėti lapuočių miškai. Buveinėse aptikta nemažai augalų bendrijų, tarp kurių 2 įtrauktos į Lietuvos augalų bendrijų Raudonąją knygą (LRK). Aukštumalos aukštapelkėje ir apypelkio miškuose aptikta 175 aukštesniųjų augalų rūšys, iš kurių net 5 įtrauktos į LRK. Aukštumalos pelkė yra svarbi kaip poilsio bei maitinimosi vieta įvairiems gyvūnais, ją galima laikyti aplinkos ekosistemas stabilizuojančiu židiniu.
Rekordas! Pelkės lankomumas muša mūsų pažintinių takų rekordus. Praeitais metais (2023 m.) lankytojų skaičiuotuvas suskaičiavo daugiau nei 49 000 tako lankytojų.
Pagramančio regioninis parkas. Lylavos pažintinis takas
Lylavos pažintinis takas supažindina su vienu iš šešių Pagramančio regioninio parko draustinių. Didžiausia vertybė – žmogaus reguliavimo nepaliestas 9 km ilgio Lylavos upelis, Jūros upės intakas. Upelio pakrantėse ypač gausiai veši jonpaparčių sąžalynai, o slėniuose, kai reta kur, gausu brandžių skroblynų. Takas vingiuoja Lylavos upelio unikaliomis ir išraiškingomis pakrantėmis apie 2,5 km. Keliaudami juo grožėsitės natūraliu gamtovaizdžiu su senais išvirtusiais medžiais, aplankysite medį milžiną – didžiulį, seną ir išsikerojusį ąžuolą. Jis miške tikrai išsiskiria iš kitų, kamiene jau turintis drevę, tačiau nepaisant to, tvirtai stovintis. Toks skambus vardas šiam ąžuolui suteiktas ne šiaip sau. Medžiais milžinais pavadinami tie, kurie ne tik auga daugybę metų, bet ir galiausiai tampa išskirtinėmis buveinėmis kitoms rūšims – augalams, grybams ar įvairiausiems vabzdžiams.
Išraiškingais upelio krantais vedantis maršrutas turi savo žavesio. Apsilankę, bet kuriuo metų laiku liksite pakerėti natūralaus gamtos grožio. Pavasarį upelio slėniuose sužaliuoja meškiniai česnakai, kurie vėliau miškus papuošia baltų žiedų jūra. Vasarą šviesus lapuočių miškas suteikia gaivų pavėsį, todėl čia galima tiesiog pabūti gamtoje. Rudenį keliaudami šnarančiais lapais, grožėsitės įvairiaspalve gamta, medžių paunksmėse aptiksite grybų šeimynas. Žiemos baltas apdaras suteikia savitą žavesį ir išskirtinį poilsį gamtoje. Bet esminis žodis šiame pasakojime yra ,,būti“. Tai tikrai nėra ta vieta, kur nuolat plūsta minios turistų, čia iš tiesu galima patirti tikrą buvimo gamtoje džiaugsmą – tylą, ramybę, išgyventi harmoniją su savimi ir aplinka.
Saugomos vertybės: Be paties upelio natūralios vagos, hidrografinio režimo, čia yra ir saugomų augalų rūšių: svogūninė dantažolė, statusis atgiris, paprastasis kardelis, meškinis česnakas. Stebimos retų paukščių rūšys: žalioji ir pilkoji meletos, baltnugaris genys.
Įdomu! Lylavos upelis pavasariais būna toks vandeningas, jog į jį neršti atplaukia upinės nėgės. Tuo tarpu vasaromis jis išdžiūva tiek, kad nustoja tekėti, leidžia pasivaikščioti jo akmenuota vaga.
Pajūrio regioninis parkas. Litorinos pažintinis takas
Nuo Olando Kepurės iki ,,Gintarinės pilies“. Siūlome pasivaikščiojimą Litorinos jūros krantu. Jūs neapsirikote, būtent Litorinos, ne Baltijos. Ir neatsirado jokia nauja jūra, tiesiog taip vadinama viena iš Baltijos jūros vystymosi stadijų buvusi prieš maždaug 8 tūkstančius metų. Be abejo, čia pat regėsite ir Baltijos jūrą, kuri visą laiką bus šalia, už kokių 300 metrų, tik kartais nuo Litorinos kranto į Baltiją jūs žvelgsite iš maždaug 15 m aukščio. Taip yra todėl, kad tuo metu, kai čia tyvuliavo Litorinos jūra, maždaug prieš 7500 metų vandens lygis čia buvęs gerokai aukštesnis, jūra užėmė didesnį plotą ir krantai buvo kiek toliau į žemyną, siekė moreninių kalvų terasas. Eidami pažintiniu taku išvysite visiškai netipišką pajūriui mišką. Ne įprastą smėlynams pušyną, bet mišrų, su senais lapuočiais mišką, kuriame auga šimtamečiai uosiai, klevai, ąžuolai, skroblai, iš svetur į mūsų kraštą atkeliavę šimtamečiai bukai, europiniai kėniai. Galima sakyti, kad eisite mišku, kuris yra tarsi nedidelis sengirės fragmentas. Ir, be abejo, aplankysite svarbiausias šio tako įžymybes – gintarinę pilį ir Olando Kepurės skardį. Kukuliškių piliakalnis – tik 2016 metais atrastas bronzos amžiaus piliakalnis ir yra tik antras iki šiol žinomas piliakalnis Lietuvos pajūryje. Seniau žinomas ,,Birutės kalnas“ Palangoje yra visai kito, kuršiško laikotarpio piliakalnis. Tyrimų metu Kukuliškių piliakalnyje archeologai atrado ir senosios gyvenvietės įtvirtinimus, medinio kelio fragmentą, keramikinių indų ir vartoto maisto liekanų. Tačiau labiausiai nustebino čia rasto gintaro gausa, dėl ko šis piliakalnis ir gavo ,,Gintarinės pilies“ vardą. Kraštovaizdis čia tikrai įspūdingas, 22 m aukščio skardis, šlaitai išraižyti šaltiniuotų upokšnių raguvomis, sengirė, piliakalnis. Karalienė Luizė turėjo skonį pasirinkdama Olandų Kepurės apylinkes mėgstama pasivaikščiojimų vieta ir ne veltui pėsčiųjų bei dviračių takai čia buvo įrengti dar XX a. pr. Štai toks karališkas pasivaikščiojimas gali jus ištikti Litorinos pažintiniame take.
Įdomu! Baltijos jūros stadijos. Pradžioje Baltijos jūros vietoje tyvuliavo prieledyninis ežeras (13 000–10 300 m. pr. m. e.), vėliau dėl žemės plutos judesių ir vandens lygio svyravimų jis ėmė susisiekti su vandenynu ir šis Baltijos laikotarpis vadinamas Joldijos jūra (10 300 m. iki 9 500 metų pr. m. e.), dėl to laikotarpio sluoksniuose randamo moliusko Yoldya arctica. Vėliau suplonėjus ledynų storiui bei judant žemės plutai susisiekimas su vandenynu sąsiauryje užsidarė ir šis laikotarpis vadinamas Ancyliaus ežeru (9000–7500 m.), dėl moliusko Ancylius fliuviatilis. Ir tik prieš 7500 metų vėl kintant vandens lygiui ir judant žemės plutai vėl sąsiauryje atsirado susisiekimas su vandenynu. Taip prasidėjo Litorinos jūros laikotarpis. Taip vadinamas dėl to laikotarpio sluoksniuose randamo moliusko Litorina litorea. Ir tik vėliau, maždaug prieš 4000 metų nukritus vandens lygiui atėjo laikotarpis vadinamas Baltija, kurioje gerokai sumažėjo vandens tūris, o užimamas plotas beveik trečdaliu (maždaug 26 %).
Rambyno regioninis parkas. Šereitlaukio pažintinis takas
Šis pažintinis takas prasideda Šereitlaukyje ir savyje turi kažką tokio, kas nepasiduoda perteikimui tekstu. Tai gana sudėtinga, išraiškingu reljefu besidriekianti 9 km trasa, gana populiari tarp keliautojų ir gana išsamiai aprašinėjama bloguose ir vaikščiotojams suteikianti daugiau pasitenkinimo negu tai atsispindi aprašomuose objektuose. Ir vis tik tą neįprastumą, paslaptingumą galima truputį užčiuopti skaitant lankytinų objektų aprašymus. Takas prasideda pačioje dvarvietėje, kur nuo jos išlikusi sena alėja veda į Koplyčkalnį, senųjų dvarininkų kapavietę. Toliau pro ąžuolyną, Šereitlaukio miško pievą, prieinama aukštumoje pastatyta apžvalgos platforma, nuo kurios atsiveria išraiškingas Nemuno slėnių kraštovaizdis. Nuo čia skubantys grįžta atgal, o siekiantys įgyvendinti sveikatinančią kardio programą keliauja toliau ir sudėtingu reljefu, laiptais, užlipa į aukščiausią Vilkyškių kalnagūbrio vietą – Apšriutų kalną, iškilusį apie 70 m virš jūros lygio, su aplink plytinčiais senais ąžuolynais. Čia atsipūsti jau reikia ir patyrusiems žygeiviams, tad susidaro proga net nepraktikuojantiems pasinerti į vadinamąsias ,,miško maudynes”, kitaip tariant, išgyventi miško idilės iliuziją. Keliaujant toliau pro Dalnicos palivarką, beržų alėja nusileidžiama iki šaltinėlio, vadinamo ,,Drąsučio sufoziniu cirku“, o toliau pasiekiamas geologinis paminklas ,,Meškos vingio griova“ nuo kurios netoli Šereiklaukio piliakalnis, manoma, buvęs geru barjeru vikingams, trukdęs jiems kilti aukštyn Nemunu. Tuomet, pro senas kapinaites, paslaptingą reljefo teigiamą formą, žmogiškai kalbant, tiesiog iškilimą, gūbrį ,,Milžinkalnį“, grįžtama atgal į Šereitlaukio dvarvietę, kur ir pradedamas šis ne itin lengvas maršrutas. Šereitlaukio dvarvietė, didingo Prūsijos dvaro likučiai, kuris buvo visiškai nugyventas sovietmečio kolūkinės baudžiavos laikais, bet jo likučiai byloja istoriją, kurią sužinosite išklausę istoriko pasakojimą video įraše Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos youtube kanale.
Saugomos rūšys: Didžioji miegapelė, machaonas, didysis apolonas.
Įdomu! Šereitlaukio dvare 1773 metais gimė Heinrikas Teodoras fon Šionas (Heinrich Theodor von Schön); Prūsijos karalystės politikas, valdininkas, vienas iš baudžiavos panaikinimo Prūsijoje iniciatorių, XIX a. maždaug 20 metų tarnavęs Prūsijos provincijos vyresniuoju prezidentu.
Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas. Artosios pelkės pažintinis takas
Šis mokomasis takas nutiestas gamtiniame rezervate, kur lankytis galima tik su lydinčiu direkcijos darbuotoju, todėl visų gido lobyne turimų paslapčių čia neatskleisime. Tiesiog eidami su gidu 2 km ilgio taku pamatysite ne tik miško ir aukštapelkės buveines bei susipažinsite su pelkių formavimosi stadijomis, bet daug sužinosite apie retus medienoje besiveisiančius vabzdžius, atpažinsite jų veiklos žymes, sužinosite viską apie čia gyvenančių pelėdų, lūšių, vilkų gyvenimo subtilybes. Takas yra nutiestas į aukštapelkę, vaikščioti juo smagu, aplinka žavi tikrumu, bet šio tako esmė yra gidas ir jo žinios, tik jo pasakojimas atskleidžia vietos unikalumą ir ypatingumą. Tikrame gamtiniame rezervate, ne parke, jis toks vienintelis. Išsami ekspozicija apie rezervato gamtą, kurtinių atkūrimo programos problematika jūsų laukia rezervato lankytojų centre.
