Medžiais apaugusios ganyklos – vienos vertingiausių Europos bendrijos svarbos gamtinių buveinių. Tokių teritorijų yra ir Lietuvoje, tačiau jos sparčiai nyksta.
Viena iš Medžiais apaugusių ganyklų plyti Ginučių ąžuolyne, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Joje, vietos gyventojams nuo seno šienavus ir ganius gyvulius, susiformavo gamtinė buveinė, leidusi gyvuoti retiems augalams. Visgi, valdininkams uždraudus gyvulių ganymą, situacija reikšmingai pasikeitė.
Medžiais apaugusios ganyklos – unikalios ir Lietuvoje itin retos
„Ginučių ąžuolynas – unikali buveinė. Moksliškai ją būtų galima pavadinti – medžiais apaugusi ganykla. Tai yra dviejų ekosistemų – pievos-ganyklos ir miško – junginys. Tokiose buveinės yra labai turtingos rūšių – paukščių, vabzdžių, grybų, kerpių“, – sakė Baltijos aplinkos forume dirbantis aplinkosaugos ekspertas Justas Gulbinas.
Lietuvoje šių buveinių liko nedaug. Šiuo metu Lietuvoje užregistruota apie 400 ha, bet visų jų būklė – kritinė. Tad kyla klausimas, kodėl Medžiais apaugusių ganyklų buveinės nyksta? Pasak J. Gulbino, šiuos pokyčius sąlygojo XIX a. pab. – XX a. pr. prasidėjusi planinė miškininkystė ir atsiradusi dviejų žemėnaudų – miško ir žemės ūkio žemės – atskirtis.
„Iki tol atskirties nebuvo, o ganyklos buvo palaikomos stambiųjų žolėdžių – taurų, stumbrų, tarpanų, laukinių arklių. Vėliau juos pakeitė naminiai gyvuliai. Iki to laiko, kai buvo pradėta drausti ganyti miškuose, Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų miškuose buvo ganoma apie 45 000 gyvulių, – pažymėjo aplinkosaugos ekspertas. – Jeigu atsigręžtume į dar senesnius laikus, matytume, kad tokios buveinės vyravo kraštovaizdyje Europos mastu“.
Pasak jo, prie buveinių nykimo prisidėjo ir Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos problema, kad tokios buveinės nebuvo ilgą laiką iki galo pripažįstamos. Jos būdavo laikomos apleista žeme arba mišku – ūkininkai negalėjo tokių plotų deklaruoti.
Uždraudus ganymą – situacija tapo nevaldoma
Botanikas, biologas dr. B. Šablevičius pasakoja, kad dar prieš pusšimtį metų Ginučių ąžuolyne plytinčios pievos stebino išskirtine augmenija: „Kai pirmą kartą čia apsilankė specialistai iš botanikos instituto, jie už galvos susigriebė – koks čia yra lobynas pačių rečiausių augalų“. Ten buvo galima aptikti pievinį kardelį, sibirinį vilkdalgį, pievinį pleuretį ir kiaušininę dviguonę. Taip pat – vienalapę driežlelę, vyriškąją gegužraibę, kuri dar vadinama lietuviškąja orchidėja. Įdomu tai, kad jos artimiausia radimvietė nuo Ginučių ąžuolyno nutolusi maždaug už 150 km.
Be to, ąžuolyne augo ir dar viena didžiulė retenybė – švedinė kiaulpienė: „Lietuvoje yra viso labo 3 vietos, kuriose ji augo. Ginučių ąžuolyne ji žydėjo iki maždaug 1983-ųjų, o tada išnyko“. Būtent tuo laikotarpiu čia buvo uždraustas gyvulių ganymas.
„Botanikai nutarė uždrausti ganymą, neva galvojai išmindo ir taip pražudo retuosius augalus. Sovietų Sąjungoje, deja, ekologijos mokslas buvo ignoruojamas, todėl specialistai ir mąstė tiesmukai. Uždraudė gyvulių ganymą, nes jie mindo. Bet jie nepagalvojo, kad čia nuo amžių amžinųjų gyvuliai ganėsi, o žmonės šienavo pievas. Nepaisant to, tai niekada nepražudė tų augalų“, – pažymėjo jis.
Nors draudimas vietiniams gyventojams kėlė nepatogumų, bet jie su tuo susigyveno – pievos nustotos šienauti ir nė vienas gyvulys jose daugiau nebebuvo ganomas. „Tada prasidėjo tragedija – pradėjo augti vingiorykštės, viksvos, usnys ir kt. Aukštaūgės žolės išnaikino retąsias rūšis ir prasidėjo krūmų augimas. Laikas šeimininkavo šiame ąžuolyne – situacija pasidarė nevaldoma. O dabar reikia dėti lėšas, reikia dėti pastangas, bandyti atstatyti ir nėra garantijos, kad mes turėsime tai, ką turėjome prieš keturiasdešimt metų“, – sakė B. Šablevičius.
Siekis – atkurti retą Europos bendrijos svarbos buveinę
Aukštaitijos nacionalinio parko projekto veiklų koordinatorius Tautgirdas Masiulis teigė, kad pradėti vertingos, retųjų augalų pamėgtos teritorijos atkūrimo darbus nebuvo paprasta. Iš pradžių reikėjo susisiekti su šioje teritorijoje besidriekiančių privačių sklypų savininkais, paaiškinti numatomų darbų priežastis ir tikslus. Dalis jų sutiko parduoti jiems priklausančią žemę – jie buvo nupirkti valstybės nuosavybėn ir įregistruoti direkcijos vardu. Su kitais buvo pasirašytos bendradarbiavimo sutartys. Vėliau, parengus miškotvarkos projektą ir gavus reikalingus leidimus, buvo pradėti tvarkymo darbai.
„2023-2024 m. žiemą buvo atlikti pirmo etapo teritorijos tvarkymo darbai. Ąžuolai auga medžių apsuptyje, jų lajos buvo stipriai užgožtos. Todėl bijant, kad staigiai atidengus ąžuolus bus sužadinti miegantys pumpurai, kad pradės augti vilkūgliai, pirmiausiai po ąžuolų laja buvo pašalinti visi menkaverčiai medžiai. O likusioje teritorijos dalyje buvo pašalinta apie 50 proc. menkaverčių medžių“, – sakė jis.
T. Masiulio teigimu, nors teritorija nėra visiškai atkurta, tačiau buvo nuspręsta jau šiemet grąžinti karves ganytis šioje teritorijoje: „Atitvėrus papildomą pievą šalia ąžuolyno, šių metų birželio 5-ąją, per Pasaulinę aplinkos dieną, po 46 metų pertraukos karvės vėl pradėjo ganytis Ginučių ąžuolyne. Laukia dar daug darbų, tačiau esu tikras, kad mums pavyks atkurti labai retą, Europos bendrijos svarbos buveinę Medžiais apaugusios ganyklos“.
