Pavasaris įžengia į antrąjį mėnesį. Kovui užleidžiant vietą Balandžiui, vos per kelias saulės šilumos pripildytas dienas įsisuko gamtos atsinaujinimo ratas. Plūstelėjusi šiluma, pažadino slėptuvėse sėkmingai peržiemojusius varliagyvius ir roplius. Atkutę po žiemojimo, įveikę pavojus ir kliūtis, vedini instinktyvaus didžiojo gamtos šauksmo, vandens telkiniuose į nerštavietes susirinko rupūžės, varlės, tritonai. Varliagyvių nerštas pajudėjo ir dabar yra pats jo įkarštis.
Įdienojus ir saulei džiugiai pašildžius, seklių vandens telkinių pakrantėse ima vyrauti – geroji atmosfera, kurią sukuria balsingų varliagyvių chorai. Vienas už kitą keistesniais balsais kvaksėdami, murkdami ar kurkdami. Nerštavietėse „dainuojantys“ varliagyviai vilioja priešingos lyties atstovus.
Įdomu, kad šiuo metu neršiančius varliagyvius galime išvysti kitame amplua. Štai pievinės varlės – vietoj įprastinės rudos spalvos persimainė į melsvą ar violetinę. Na, o puošeivų smailiasnukių varlių patinai sugebėjo tapti žydrais! Šiuo ypatingu reginiu galėsime pasidžiaugti dar keletą dienų. Po savaitės kitos varlės paliks nerštavietes ir į jas sugrįš tik kitą pavasarį. Tikimės, kad net ir laikinai atvėsęs oras nesustabdys įsismarkavusių vestuvių ir varliukų derlius bus gausus.
Šalia varlių į vestuvininkų būrį daug anksčiau įsitraukė ir rupūžių atstovės – pilkosios rupūžės ir česnakės, kurios savo balsą neršto metu skleidžia būdamos po vandeniu! Jau dabar užimtose pilkųjų rupūžių nerštavietėse, ant iš po žiemos išlikusių augalų liekanų galima aptikti išnerštus ikrus, kurių ilgis siekia iki dviejų metrų. Praeis kelios savaitės ir iš ikrelių kaspinų pasipils tūkstančiai juodų spurdančių buožgalviukų.
Sukruto ir „geležinių varlių“ palikuonys. Sėkmingai peržiemoję sausumoje iš žiemojimo dėtaviečių balinių vėžlių jaunikliai patraukia į vandens telkinius. Sunki ir pavojinga šių jauniklių pirmoji jų gyvenimo kelionė. Vėžliukai dažnai žūva tapdami plėšrių paukščių ar gyvūnų aukomis. Ropomis pasiekti vandens telkiniai jiems bus prieglobstis nuo plėšrūnų ir kartu medžioklės plotai kuriuose jie lavins išgyvenimo įgūdžius.
Atokiose kūdrose atkuto ir pirmieji baliniai vėžliai. Jie nuo spalio mėnesio pratūnojo šaltąjį metų periodą vandens telkinių dugne, įsirausę į dumblą. Dar keletas šiltų pavasario dienų ir jie išlys visa gausa. Baliniai vėžliai labai reta nykstanti rūšis, įrašyti į Tarptautinę ir Lietuvos raudonąsias knygas ir yra saugomi visose Europos Sąjungos šalyse. Mūsų šalyje gyvena Dzūkijos regione: Metelių ir Veisiejų regioniniuose parkuose, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje.
„Džiaugiamės, kad Lietuvoje dauguma balinių vėžlių gyvenamų vietovių yra paskelbtos ES svarbos saugomomis Natura 2000 tinklo teritorijomis, kurių išsaugojimui skiriamas didžiulis dėmesys. Balininių vėžlių išsaugojimui Metelių ir Veisiejų regioniniuose parkuose įgyvendinama populiacijų gausinimo programa bei buveinių atkūrimo ir priežiūros darbai“ – pasakojo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologas Žydrūnas Sinkevičius.
