Salantai lankytinos vietos – Diena Salantų regioniniame parke
Antroji mano kelionė – į Žemaitiją, į akmenimis ir senslėniais nusėtą kraštą. Salantų regioniniame parke – daug keistų ir įdomių gamtos paminklų, pasakojančių apie ledynmečio palikimą. Mosėdis – tikra Lietuvos akmenų sostinė. Tad jei dar ten nesate apsilankę, šis birželis – puikus metas apžūrėti akmenų muziejų ir jo įkūrėjo V. Into sodybą. Netoliese – ir kitos su akmenimis susijusios lankytinos vietos: Šauklių riedulynas, ypatinga aura alsuojanti Orvidų sodyba bei didžiausias Lietuvos riedulys – Barstyčių (Puokės) akmuo. O dabar apie viską iš eilės.
Rytas Mosėdyje
Jei traukiate nuo Vilniaus, Kauno ar Šiaulių, patogiausia važiuoti į tolimiausią tašką, kad paskui neskubėdami galėtumėte apžiūrinėti Salantų regioninio parko įžymybes. Mano pirmas sustojimas akmenų sostinėje Mosėdyje – noriu kuo daugiau sužinoti apie akmenis.
1957 metais į miestelį vadovauti ligoninei atvyko jaunas gydytojas Vaclovas Intas (1925-2007).
Miestelio gyventojų keistuoliu vadinamas V. Intas į ligoninės kiemą ėmė gabenti apylinkėse rastus įdomesnius riedulius. Patį pirmąjį parsivežė dviračiu, vėliau akmenys dardėjo ligoninės arklio tempiamame vežime. Vasarą gydytojas dviračiu apvažiuodavo apylinkes, lankydavosi skaldyklose, žymėjo įdomesnius riedulius ir prašydavo, kad paliktų jo pažymėtuosius. Žiemą juos atgabendavo Skuodo melioratorių technika.
Kai akmenys ėmė netilpti ligoninės kieme ir sodyboje, V. Intas ėmė juos statyti miestelyje, o jo pavyzdžiu ėmė sekti vis daugiau gyventojų, ėmę puošti savo sodybas. Po 1962 metų miestelio gaisro gydytojui gimė idėja kurti akmenų parką palei Bartuvos upę. Mažiesiems eksponatams įkurdinti V. Intas išsiprašė seną ir apleistą vandens malūno pastatą. Po ilgų derinimų ir pasitarimų 1979 m. vasario 26 dieną nuspręsta Mosėdyje įsteigti Respublikinį unikalių akmenų muziejų, o jo direktoriumi paskirtas pats V. Intas. 2005 m. spalio 7 d. akmenų muziejui suteiktas Vaclovo Into vardas.
Pats gydytojas nestokojo ir jumoro jausmo, ir į pasaulį paleido ne vieną skambią sentenciją. „Jei nori pasaulį nustebinti, reikia išlieti upeliais sūraus prakaito, būti supergreitų apsisukimų, nesiskaityti su šūsnimis sugadintų ir ištampytų nervų, gyventi stresinėje ir infarktinėje būsenoje, nesigailėti laiko, pinigų, energijos…“ – taip savo gyvenimą apibūdino V. Intas publikacijoje „Akmenų muziejaus kūrybos reziumė“. Tačiau sunkus darbas su akmenimis gydytojui nebuvo alinantis – V. Intas mirė 2007 metais, sulaukęs aštuoniasdešimt dviejų.
Akmenys dūla ir patys, veikiami gamtos jėgų. Tai ką, nuo akmenų nugramdė milžiniška ledynų jėga, vanduo ir laikas – virsta smėliu. Jam muziejuje taip pat skirta ekspozicijos dalis. Dar dvi ekspozicijos malūno patalpose skirtos mineralams ir fosilijoms. Įdomu tai, kad V. Into pavyzdžiu užsikrėtę piliečiai tęsia muziejaus įkūrėjo darbą – renka, gabena ir dovanoja muziejui retus eksponatus ir net savo kolekcijas.
Šiandien muziejuje galima pamatyti pačių netikėčiausių radinių – nuo suakmenėjusio medienos luito iki tikro svečio iš kosmoso – geležies „grynuolio“ meteorito.
Ekskursiją po malūną užbaigia du linksmi V. Into sugalvoti akcentai. Nebūtų gydytojas, jei nebūtų neįkūręs stendo, kuriame eksponuojami žmogaus kūne susidarantys akmenys. Puiki proga susimąstyti apie sveiką gyvenseną ir tinkamą mitybą. O pats paskutinis netikėtumas laukia jau išeinant iš muziejaus. Pravėręs koridoriaus duris, patenku į tikrų tikriausio žemaitiško kamino vidų. Su aprūkusiomis plytomis ir ant grandinės kabančiu milžinišku katilu. Pakėlę akis į viršų lankytojai pamatys ne sukabintus lašinius ir dešras, o tikrų tikriausias iš sienų išsikišusias skeltanagių kanopas. Kaip jie ten pateko ir kodėl užstrigo, sužinosite, patys apsilankę Mosėdžio akmenų muziejuje.
Šauklių riedulynas
Po Mosėdžio kyla noras apsilankyti Šauklių riedulyne, kur guli natūrali ledynmečio paliktų akmenų ekspozicija. Čia veši ir didžiausias Lietuvoje kadagynas. Kai kurių kadagių aukštis siekia 6 m, tad pateksite į itin savito kraštovaizdžio teritoriją, kiek primenančią tundrą. Šauklių riedulynas aptvertas – čia ganosi muflonų banda, padedanti kovoti su pertekline augmenija, bandančia paslėpti gulinčius riedulius. Perlipę per tvorą specialiais laipteliais, pateksite į žiedinį Šauklių riedulyno pažintinis taką (ilgis 2 km), kuris tarp kadagių ir riedulių nutiestas iki „tundroje“ telkšančio Nerpolės tvenkinio, po to ratu grįžta į automobilių aikštelę. Take yra 11 informacinių stendų, supažindinančių su rieduliais, augalija ir gyvūnija. Regioninio parko teritorijoje taip pat yra turistams lankyti nepritaikyti, civilizacijos beveik nepaliesti Kulalių, Erlėnų, Igarių riedulynai.
Salantų regioninio parko lankytojų centras
Iš Šauklių judu į Salantus. Pagrindinėje gatvėje užsukti kviečia simpatiškas medinis pastatas – Salantų regioninio parko direkcija (Laivių g. 9, Salantai). Čia galima išsamiai susipažinti su regioninio parko išskirtinėmis vertėmis. Kokios jos?
Būtent rieduliai ir kerpės yra pagrindinės Salantų regioninio parko įžymybės. Netekę saulės atokaitos, rieduliai apsamanoja ir apkerpėja. Kerpės – simbiotiniai organizmai, sudaryti iš dumblių ir grybų, yra itin svarbus indikatorius oro užterštumui matuoti. Bent kiek užterštame ore kerpės žūsta, tad žiūrėdami į kerpėmis apaugusius riedulius ne tik turiningai leidžiate laisvalaikį, bet ir kvėpuojate grynu oru.
Dar viena Salantų apylinkėse saugoma išskirtinė vertė – Minijos, Salanto ir Erlos upių senslėniai. Juose gausu šaltinių, raguvų ir atodangų, o nuo šlaituose esančių piliakalnių ir Kalnalio apžvalgos bokšto atsiveria įspūdingos panoramos.
Kas esate papuolę į „kietą“ žemaičių glėbį per giminės vestuves ar ilgesnę viešnagę, tikriausiai žinote, kokie nuoširdūs ir svetingi gali būti šių žemių šeimininkai, nevyniojantys žodžių į vatą, kalbantys savita tarme, nukapodami žodžių galūnes it nereikalingas. Tačiau atvykę į Salantų regioninio parko lankytojų centrą, pirmiausiai patys turėsite įrodyti, ar kieti esate. Kaip? O gi tiesiogine prasme. Viename iš ekspozicijos stendų teks iš visų jėgų suspausti perskeltą akmenį. „Ar esi maktings?“ – klausia užrašas virš jo. Jei namuose sportavote ir žemaičių blynus kirtote – gal pasiseks, ir indikatoriaus lemputė apšvies Sakuočių akmens aprašymą. Bandau ir aš, bet rodyklei iki didžiausio Salantų regioniniame parke esančio riedulio – Šilalės kūlio – dar toloka.
Jei suspausti akmenį nepasiseks, kitame stende galite paspaudinėti esančius piešinius ir išgirsti, kaip žemaitiškai vadinama kamanė, rupūžė ar uodas.
Pietūs Salantų dvaro parke
Pats metams pietums. Salantai negali pasigirti maitinimo įstaigų gausa, tad šioje kelionėje itin praverčia lauknešėlis iš namų, o vaizdingų vietų iškylai maršrute netrūksta. Tad vietinėje kepyklėlėje nusiperku tik šviežutėlio Salantų pyrago ir traukiu į buvusį Salantų dvaro parką. Tai puikiai sutvarkyta erdvė ant upelio kranto, vietinių poilsio ir sporto zona. Stadione kamuolį vaikosi keletas jaunuolių, o ant laiptų fotografuojasi jaunavedžiai.
Parko gilumoje ošia ir storiausias Lietuvoje kaštonas, paskelbtas saugomu gamtos paveldo objektu. Medžio aukštis – 28 m, o apimtis siekia 4,8 m.
Kas sukaito ir nori kojas įmerkti į vandenį – gali patraukti prie užtvankos. Taikos g., už gimnazijos pastato rasite keliuką prie tvenkinio pakrantėje įrengto prieplaukos tiltelio.
Nuo Salantų iki Kartenos
Po pietų – traukiu į toliau pietus. Išvažiuodamas iš Salantų apžiūriu Gaidžio koplyčią. Būtent ji ir kraštą nusėję rieduliai pavaizduoti Salantų regioninio parko herbe, o gaidys puikuojasi miesto herbe.
Važiuodami 226 keliu iš Salantų link Kartenos pamatysite dar keletą objektų. Ties Barzdžiais kitoje kelio ir Salanto upės pusėje stūkso Imbarės piliakalanis. Pavažiavus dar pora kilometrų – iš medžių kyšo Kalnalio apžvalgos bokšto viršūnė. Pats bokštas nėra aukštas, tačiau pastatytas ant šlaito, tad nuo jo atsiveria plati Salanto senslėnio panorama. Dar už trijų kilometrų pasiekiu Nasrėnus – vyskupo M. Valančiaus tėviškę. Jaukioje memorialinėje sodyboje įrengta nedidelė ekspozicija. 20 km maršruto atkarpa baigiasi Kartenoje, prie pietinės Salantų regioninio parko ribos. Kartenos apylinkėms apžiūrėti pasitarnauja natūrali apžvalgos aikštelė – Kartenos piliakalnis, esantis ant Minijos upės kranto.
Vakaras Orvidų sodyboje
Saulei it milžiniškam rieduliui ritantis per vaizdingas apylinkes į vakarus, metas apsilankyti paskutiniame šios dienos kelionės taške – Orvidų sodyboje. Už 3 km į pietryčius nuo Salantų įsikūrusiame Gargždalės kaime, esančioje sodyboje darbavosi ne viena akmentašių Orvidų karta. Iš jų amato paslapčių mokėsi ir Vilius Orvidas (1952-1992). Jis 1973 metais šeimos sodyboje ėmė formuoti savotišką muziejų po atviru dangumi. Kaip ir V. Intas, Vilius Orvidas „gelbėjo“ melioratorių atkastus riedulius, gabeno juos į savo sodybą ir kūrė kompozicijas, į kurias įkomponavo kryžius, kitus religinės tematikos fragmentus, tautinę simboliką, o sodybą apjuosė kanalais ir žemių pylimais. Iš paukščio skrydžio šiandien trikampio formos sodyba primena Apvaizdos akį. Sovietmečiu ne kartą bandyta sulyginti su žeme, sodyba vis dėl to išliko, tačiau nuolatinė įtampa ir kova už savo idėjas atėmė labai daug – viename iš sodybos kampelių Vilius Orvidas suklupo ir užgeso vos sulaukęs atkurtos Lietuvos nepriklausomybės. Jam tuo metu buvo 40 metų.
Šiandien sodybą prižiūri ir puoselėja V. Orvido artimieji. „Tai – gili sodyba, taip sako čia apsilankę žmonės“, teigia Viliaus sesuo Palmira Beniušienė. „Žmonės vėl ieško dvasinių dalykų, ir ta sodyba atsiveria jų ieškantiems žmonėms“. Čia atvyksta patys įvairiausi lankytojai – ir šeimos, ir jaunimas, ir senjorai, kurie čia lankėsi dar sovietmečiu. Mums besikalbant, į aikštelę užsuka vienišas motociklas. Nusiėmusi šalmą ir įsigijusi bilietą, jauna mergina dingsta viename iš takų į sodybos gilumą. Sodyba domisi itin daug svečių iš užsienio – susiranda informaciją internete, per draugų ir pažįstamų rekomendacijas. Nemaža dalis atvažiuoja su kemperiais, nakvoja aikštelėje prie sodybos ir medituoja sodyboje po kelias dienas. Tad prieš keletą metų sodyboje įrengti svečių namai, kuriuose apsistoję lankytojai gali nevaržomai lankytis sodybos teritorijoje. Iš tiesų, pats palankiausias laikas pabūti ramybėje, įsijausti į aplinką ir įsigilinti į save – ankstyvas rytas ir vėlyvas vakaras, kuomet sodyba uždaryta dieniniams lankytojams, o krentantys ilgi šešėliai sukuria nepakartojamą sodybos atmosferą, kurioje kiekvienas gali rasti savo įkvėpimo šaltinį. Sodybos aurą sukūrė begalinis Viliaus maldingumas ir gebėjimas „prakalbinti“ juodą pelkių akmenį, meno kūriniu paversti ažuolo kelmą ar pasenusį, metalo laužu virtusį žemės ūkio padargą. Ją sunku greitai pajausti, kaip ir akimis ar fotoaparato ieškikliu aprėpti žodžiais sunkiai nusakomas kompozicijas.
Viliaus darbai matomi ne tik Orvidų sodyboje – apie pusšimtis Šv. Marijos skulptūrų saugo nuo negandų Lietuvos bažnyčias, parapijas ir kapines. O įgyvendindami Viliaus svajonę, artimieji saugo sodybą Dievui, Tėvynei ir ateinančioms kartoms…
Pakeliui – didžiausias Lietuvos riedulys
Jeigu atvažiuojate iš Vilniaus, Kauno ar Šiaulių, pažintį su Žemaitijos kūliais verta pradėti arba pabaigti prie Barstyčių akmens – didžiausio Lietuvos teritorijoje atrasto riedulio. Puokės kaimą pasieksite iš Žemaičių Kalvarijos važiuodami 4603 keliu į šiaurės vakarus link Barstyčių. Taip išvengsite šiek tiek žvyrkelio.
Didžiausias šalies riedulys guli Puokės gyvenvietės gale, dauboje už gyvenamų sodybų, tačiau Puokėje turistus pasitinka aiški nuoroda „Puokės akmuo 0,2“ – sukti į kairę. Pats riedulys nėra toks populiarus kaip S.Dariaus ir S.Girėno bareljefais „pasipuošęs“ Puntukas Anykščių šilelyje. Tikėtina, kad čia rasite apytuštę automobilių stovėjimo aikštelę, o prie akmens – niekieno netrukdomi galėsite ieškoti idealaus rakurso asmenukei. Kas po ilgo kelio pavargo ir praalko – čia ras ir didelę poilsiavietę su stogine, stalu ir suoliukais. Belieka iš namų pasiimti lauknešėlį ir termosą.
Barstyčių akmuo – kol kas didžiausias atrastas Lietuvos riedulys, ledynų atneštas iš Suomijos pietvakarių prieš 13-14 tūkstančius metų. Melioratoriai jį atkasė tik 1958 metais. Akmens ilgis – 13,4 m, aukštis – 3,6 m, plotis – 7,5 m, svoris – apie 680 t. Išmatavus riedulį paaiškėjo, jog jis didesnis už ankstesnį Lietuvos rekordininką – Puntuką. Kas žino, gal ateityje atrasime dar didesnį galiūną?
Kiti nepaminėti objektai
Vaclovo Into sodyba, kurią prižiūri akmenų muziejaus įkūrėjo artimieji, tarsi slepiasi Mosėdžio miestelio gilumoje (Akmenų g.), ir ją atradusiems tampa dar vienu „lobiu“. Daugeliui skaitytojų bus naujiena, kad miestelio centre esanti užtvanka ir 50 ha tvenkinys su žydinčiomis vandens lelijomis – taip pat V. Into iniciatyvos rezultatas. V. Intas ne tik sukaupė įspūdingą riedulių kolekciją, bet taip pat gabeno, daugino ir sodino retus ir įdomesnius augalus. Kuriant akmenų parką, Mosėdyje jau vešėjo daugiau nei 1000 augalų rūšių, o dabar dendrologinė kolekcija siekia per 3000 augalų rūšių, iš kurių 15 itin retos ir vertingos.
Šilalės kaime įrengtu pėsčiųjų taku galima nueiti iki Šilalės kūlio – penktojo pagal dydį Lietuvos riedulio bei apžiūrėti ledynmečio kilmės Erlos upės slėnį.
Dyburių, Dauginčių, Prystovų atodangos – nuostabios regyklos tiek keliaujantiems automobiliu, tiek plaukiantiems baidarėmis Minijos upe.
Ką veikti?
Išilgai gana siauros regioninio parko teritorijos patogu keliauti dviračiais – maršruto ilgis sieks apie 46 km. Galima plaukti baidarėmis Minijos upe atkarpa Aleksandravas-Kartena (24 km ilgio ruožas). Adrenalino dozę gausite užsisakę skrydį virš regioninio parko Kartenos aerodrome.
Straipsnis parengtas pagal kelionių vadovą „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po saugomas Lietuvos teritorijas“
