Nors teigiama, kad bobų vasara oficialiai baigiasi per Mykolines – rugsėjo 29 d., meteorologai sako, kad šiemet ji gali persikelti į spalio pradžią.
Voras – bobas
Kodėl šiltos rudens dienos vadinamos bobų vasara yra kelios versijos – viena jų skelbia, kad šitaip pagerbtos pribuvėjos, kurios padėdavo ateiti į pasaulį vaikams ir jų pagerbimo diena yra rugsėjo 21-oji. Antroji – pavadinimas sietas su bulviakasiu, – bulves dažniausiai kasdavo moterys. Jei geras oras, – sėkmingas bulviakasis. Tačiau, matyt, teisingiausia bus trečia versija – seniau dideli stori vorai buvo vadinami bobais, gal nuo to ir bus kilusi Bobų vasara. Beje, čekai šį laiką vadina voratinklių vasara.
Kodėl rudenį padaugėja voratinklių?
Bobų vasaros pranašai – voratinkliai jau plaikstosi po laukus ir miškus. Kodėl rudenį padaugėja voratinklių? Ogi šiuo metu išsirita nauja vorų vada. Tam, kad jie galėtų keliauti, reikia voratinklių.
„Voras pilvelyje esančių liaukų pagalba pavėjui leidžia naują voratinklio giją ir, kai ji būna pakankamai ilga, kad išlaikytų savo šeimininką – skrenda kartu su ja. Taip kai kurių rūšių vorai gali nukeliauti dešimtis ir net šimtus kilometrų, o saulėtu oru mes matome ore blizgančius besiplaikstančius voratinklius“, – aiškina Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistas Mindaugas Kirstukas.
Tačiau ne visi vorai voratinklius naudoja kelionėms. Daugeliui jų voratinkliai tarnauja kaip įrankis grobiui pasigauti, iš voratinklių vorai gaminasi slėptuves. Rudenį, kuomet dieną ilgai išsilaiko rasa, voratinkliai tampa gerai matomi – jų gijos ir tinklai pasidabina mažais vandens lašeliais.
Užtrunka pusvalandį
Voratinklių mezgimas sudėtingas darbas. Mokslininkai praleido daug laiko juos tyrinėdami. Paaiškėjo, kad norėdamas nuverpti įprastą apskritą tinklą, voras pirmiausia turi tarp dviejų šakų nutiesti pagrindinę giją. Sėdėdamas ant vienos šakos, iš pilve esančių liaukų jis išskiria šilkinę giją, kuri pritvirtinama prie kitos šakos. Tuomet voras pereina į gijos centrą, tuo pačiu metu pindamas naują, kuri tvirtinama prie trečios šakos. Taip sukuriamas Y formos voratinklio rėmas. Toliau gijos verpiamos tarp šių trijų pagrindinių juostų, kol voratinklis įgauna trikampio formą. Baigęs pinti tinklo rėmą, voratinklio tvirtumui užtikrinti, voras išleidžia daugybę spindulinių gijų. Per dieną jis nuverpia bent vieną tokį tinklą ir tai užtrunka nuo 30 minučių iki valandos.
Mokslininkai nustatė, kad voratinkliuose esama dviejų rūšių šilko. Pirmasis yra mažai elastingas ir sausas, jis naudojamas spindulinėms gijoms, mezgamoms nuo centro į išorę.
Antrosios gijos yra plonesnės, lipnesnės. Toks šilkas naudojamas vejant spiralines gijas, kurios reikalingos grobiui gaudyti.
Stipresni už plieną
Mokslininkai įrodė, kad vorų šilkas yra iki penkių kartų tvirtesnis nei tokio paties svorio plienas. Voratinklių tvirtumą lemia ne tik išskirtinės gijų savybės, bet ir sudėtinga tinklo struktūra, dėl jos nutrūkus vienai gijai voratinklio stiprumas ne sumažėja, o netgi padidėja. Tikroji tinklo jėga slypi ne gijose, o tame, kaip kinta tinklo mechaninės savybės jį veikiant įvairiomis jėgomis. Be to, veikiant svoriui nutrūksta tik atskiros gijos, taigi voras iš naujo ją nutiesia, o ne mezga visą voratinklį.
Taip pat mokslininkai nustatė, kad vorų šilkas pasižymi gebėjimu suminkštėti ar sutvirtėti veikiant skirtingoms jėgoms – kitaip, nei bet kuri žmogaus sukurta medžiaga. Dėl to, vorų šilkas yra šešis kartus atsparesnis pažeidimams.
Šio tyrimo ataskaita publikuota mokslo žurnale „Nature“.
Krekenavos regioninio parko nuotraukos
