Vandens malūnas Antalieptėje buvo nuo seno. Remiantis istoriniais šaltiniais yra žinoma, kad 1754 m. jame dirbo malūninkas Kristijonas Hopas.
1782 m. senojo malūno vietoje buvo pastatytas naujas, taip pat medinis vandens malūnas, kurį Balčių dvaro ponai Strutinskiai nuomavo įvairiems asmenims.
1855 m. Vasaknų dvaro savininko grafo Jono Tiškevičiaus pastangomis ankstesnio malūno vietoje buvo pastatytas dabartinis tašytų akmenų vandens malūno pastatas. Malūną statė vietos meistrai, valstiečiai mūrininkai, o statybų datą liudija virš malūno vakarų fasado durų įmūrytas akmuo su iškaltu užrašu R.1855 H.J.T.
1914 m. grafienė Elžbieta Marija Tiškevičiūtė-Pliaterienė Antalieptės vandens malūną kartu pardavė dvarininkei Vandai Grabovskai-Modzelevskai, tačiau dar tais pat metais prasidėjo pirmasis pasaulinis karas. Vykstant mūšiams į malūną pataikė artilerijos sviedinys ir jis sudegė.
1918 m. malūno griuvėsius įsigijęs uteniškis Antanas Katinas jį atstatė ir modernizavo, atnaujintame malūne jis įrengė generatorių, kuris antalieptiškiams teikė elektros energiją.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą malūnas buvo nacionalizuotas, tačiau ir toliau veikė iki pat 1966 m. kol buvo apleistas, išardyta užtvanka ir užpiltas kanalas.
1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę malūnas grąžintas A. Katino dukrai Leonilei Katinaitei, kuri jį perleido giminaičiams – Jūratei ir Jonui Puniams.
2005 m. Punių šeimos rūpesčiu buvo restauruotas malūno pastatas, atkastas kanalas ir sutvarkyta aplinka.
Jei vyksite pro Antalieptę, čia taip pat galite aplankyti Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyno kompleksą bei gardžiai pavalgyti vienuolyne įsikūrusiame restoranėlyje, o jei turėsite daugiau laiko, rekomenduojame 11 kilometrų ilgio pėsčiųjų maršrutą – Sėlių šventtakį, nusidriekusį vaizdingomis Antalieptės apylinkėmis, per senąsias baltų šventvietes. Kviečiame apsilankyti!
Koordinatės:
Zarasų turizmo ir verslo informacijos centras