Raudonkepuraitės istorija yra viena garsiausių ir labiausiai mylimų pasakų pasaulyje. Šis pasakojimas mus moko apie pavojų, pasitikėjimą ir įspėja nepasitikėti nepažįstamaisiais. Tačiau ar žinojote, kad šiandien mums pažįstama versija – draugiška, su geromis pamokomis – nėra tokia, kokia ji buvo pradžioje? Šioje originalioje pasakoje daug tamsesni niuansai ir bauginantys simboliai, kurie, bėgant šimtmečiams, buvo sušvelninti ir pritaikyti vaikams.
Istorijos kilmė ir evoliucija
Raudonkepuraitės pasaka kilusi iš senųjų Europos tautosakos tradicijų, o pirmą kartą raštu užfiksuota XVII amžiuje prancūzų rašytojo Šarlio Pero. Ši versija buvo tamsesnė ir baugesnė nei mums žinoma versija, pasakojanti apie mergaitę, kuri, nuklydusi nuo kelio, susitinka klastingą vilką. Vėliau Brolių Grimų užrašyta versija buvo sušvelninta, įtraukta laiminga pabaiga ir atsirado medkirtys – gelbėtojas, kuris nušauna vilką ir išlaisvina Raudonkepuraitę bei jos močiutę.
Originali pasaka ir jos žinutė
Pradinė pasakos versija buvo ne tiek skirta vaikams, kiek suaugusiems – joje buvo įspėjama apie pavojų, kurį gali kelti nepažįstami žmonės. Šarlis Pero savo versijoje pateikė moralinę pamoką, skirtą merginoms, įspėdamas jų nesileisti viliojamoms svetimų žmonių, nes pasekmės gali būti pražūtingos. Pasakoje nebuvo herojaus, galinčio išgelbėti mergaitę, todėl istorija baigdavosi tragiškai, kai vilkas ją prarydavo. Tai buvo simboliška nuoroda į to laikmečio socialinius įsitikinimus, kurie skatino moteris saugotis klastingų vyrų.
Senosios versijos – šiurpios ir šiandien sunkiai įsivaizduojamos
Įdomu tai, kad ankstyvosios pasakos versijos Prancūzijoje ir Italijoje buvo dar labiau šiurpios. Kai kuriose šių versijų vilkas tapdavo pabaisa arba net vilkolakiu, o Raudonkepuraitė, užuot laukusi pagalbos, privalėjo pati gudrumu pabėgti iš pavojingos situacijos. Šiose pasakose buvo daug smurto ir šiurpių detalių, o mergaitė dažnai rasdavo kūno dalis ar valgydavo savo močiutės dalis, iš kurių vilkas paruošdavo „vaišes“.
Raudonkepuraitės simbolika: nuo seksualinės potekstės iki gyvenimo ciklų
Pasakoje galima pastebėti daug gilios simbolikos. Viena populiari interpretacija susijusi su seksualine potekste. Raudonas mergaitės kepuraitės dangalas laikomas simboliu, susijusiu su suaugimu ir seksualine branda, o vilkas – kaip klastingas vyras, siekiantis suvedžioti nekaltą mergaitę. Šarlis Pero buvo pirmasis, kuris istoriją išnaudojo kaip moralinį pamokslą, pabrėžiantį, kad jaunos merginos turi saugotis nesąžiningų vyrų.
Taip pat yra aiškinimų, susijusių su gyvenimo ciklais, pvz., pasakojimas apie Raudonkepuraitės ryškiai raudoną kepurę, kuri simbolizuoja saulę, ryškiai spindinčią dieną, o vilkas – tamsą, nakties pavojus. Ši istorija taip pat galėjo simbolizuoti pavasario pergalę prieš žiemą arba naujo gyvenimo gimimą po tamsios žiemos.
Šiuolaikinė Raudonkepuraitė – draugiška ir ugdanti
Šiuolaikinėje versijoje Raudonkepuraitės istorija paprastai baigiasi laimingai. Brolių Grimų versijoje medkirtys sugeba ją išgelbėti. Vaikų pasakos tampa vis mažiau šiurpios, o žinutės – paprastesnės. Pagrindinė pamoka – apie atsargumą bendraujant su nepažįstamaisiais – tapo lengvai suprantama ir ugdanti.
Raudonkepuraitės istorija nuo pradžių buvo daug daugiau nei tik pasaka vaikams. Tai pasakojimas, kupinas moralinių pamokymų, simbolių ir tamsių poteksčių. Nors šiandien ši istorija yra tapusi šviesesne ir tinkamesne vaikams, jos pradinė forma ir įvairios senosios versijos atskleidžia gilias žmonių baimes ir socialines vertybes, kurios per šimtmečius liko tokios pat aktualios.
